Tarp notarų biuro ir dar kažko

Žinote, kaip aš tapau pats skaitomiausias Lietuvoje restoranų kritikas ir įtakingiausias apžvalgininkas? Visada klausau, ką man sako skaitytojai. Ta prasme, kartais išklausau ir pasiunčiu kur nors tolyn, bet išklausau visada.

Pastaruoju metu redakcijoje gavau nemažai nusiskundimų iš skaitytojų, kurie piktinasi, kad aš per daug išleidžiu maistui – parašai apie 70 eurų kainuojančius pietus, ir jau beldžiasi Vytauto Šustausko įkvėptas Ubagų Balius į pašto dėžutę.

Darbo laikas čia kai saka

Sako skaitytojai, mes už tiek visa šeima pavalgom. Kiti sako – mūsų šeimai tiek savaitei tenka. Kiti vėl: cit, sako, buožės, mes namie su boba už tiek mėnesį mintam, ir dar susitaupom pakankamai, kad kiekvieną kartą, kai tik paskambina telefoniniai sukčiai iš Marijampolės pataisos darbų sanatorijos ir liepia nunešti 5000 eurų prie „Lukoilo“, mes visada tam turim pasiruošę gražų pluoštelį grynųjų.

Mailboxes

Kiti dar sako, pasodinkit tą Užkalnį ant vargo dietos (nors taisyklingiau reikėtų sakyti: „priverskime Užkalnį biudžetine dieta kamuotis“, bet argi jie myli gimtąją kalbą), tai pamatytų jis, koks čia yra laukinių žąsų dalinimas. Būtų tam Užkalniui pamoka visam gyvenimui.

Man padėjo kolegos iš DELFI Kauno biuro, sako, ramiai, Užkalni – būsi Kaune, mes tau parodysim tokią vietą, kur praktiškai nemokama. Ne tik nemokama, tau primokės. Sako, Laisvės alėjoje, prie Soboro. Ten visi statybininkai ateina maitintis.

Grotos tai kaip už Tėvynę kalidoriuje

Sakau, ai, tai būtų „Lietuviški patiekalai“? Ne, sako, ne visai, bet visai prie pat.

Prisiminiau „Lietuviškus patiekalus“ (Laisvės al. 21, gretimas namas). Ten mes eidavom valgyti, kai buvome studentai. Mūsų mėgstamiausias prasimanymas buvo į kieno nors krepšį įstatyti šakutę ar peilį (taip, kad matytųsi aplinkiniams), ir priėjus kasą, garsiai pasiteirauti to žmogaus: „Ryti, ar jau tiek nusigyvenai, kad turi vogti iš valgyklos įrankius?“. Mums tas atrodė labai juokinga. Tiesą sakant, ir dabar nemanau, kad juokas buvo labai blogas. Tokius talentus augino Vytauto Didžiojo Universitetas.

Toks paprastas valgiaraštis

Bet tai ne ta pati valgykla, į kurią atvykau šiandien. Į ją reikia eiti per laiptinę, kur senovinės surūdijusios pašto dėžutės, kilti į antrą aukštą, apžiūrėti grotas ir tada jau yra valgykla.

Valgykla be pavadinimo (tiesiog „Valgykla“) atrodo lyg suleidus į veną praeities serumo ir prieš akis sumirgėjus nublukusioms užmarštiems spalvos. Toks trimatis, apčiuopiamas Instagramas. Tai net ne muziejus: muziejų taip gerai niekas nepadaro. Ten viskas taip autentiška, kad galima tik sustatyti prožektorius ir pradėti filmuoti filmą apie 1980 metus nors ir šiandien.

Antikvarinė druskinė

Gal tik kasa naujoviška, pagal šių laikų VMI reikalavimus. Bet net ir druskinės ant stalo yra tokios, kokias dabar rastum tik antikvarinėje parduotuvėje. Lyg tokia degtinės čierkutė, tik platesnė. Prisiminiau Ukrainoje matytą mano vaikystės laikais užrašą „Pirštų ir kiaušinių į druską nebadyti“. Ne tų kiaušinių, kur jūs pagalvojote. Tai ne kokia nors keista etnografinė ukrainiečių pramoga. Aš kalbu apie vištos kiaušinius, kuriuos kai kurie baksnodavo tiesiai į bendrą druskinę, pagardinimui.

Valgykla kaip valgykla, net stiklo staliukai

Bet mes čia atėjome ne tik ir ne tiek į interjerą dairytis. Parodykit mums valgį, sakau aš.

Ir parodė. Dieve mano, viskas užmiršta ir vėl prisiminta, tik ne ant skardinių lėkščių.

Šaltibarkščiai. Matyti ir silkutės užkandis

Šaltibarščiai (klausė, ar su bulvėmis, sakiau, ne – tai išėjo pigiau) kainavo €0,80 ir tai buvo tikrai labai neblogi šaltibarščiai. Ir kremiškumas juose buvo, ir rūgštelė (žinau, kad kitiems patinka dar rūgščiau, bet tų kitų valgytojų ten nebuvo).

Silkutės užkandis (€0,80) – gerai, sakykite, kad gal iš „Norfos“, ir aš tikrai manau, ne pačios tos moterys tas silkes sūdė ir darinėjo – buvo vienas geresnių, net ir palyginti su prabangiais lietuviško maisto restoranais, kur jis galėtų kainuoti penkis kartus brangiau.

Kolegos iš redakcijos, kurie mane čia atvedė ir saugojo, kol valgiau, kad gerbėjai manęs nesuplėšytų į gabalus iš susižavėjimo (ne, į mane niekas nekreipė jokio dėmesio, ir tai yra geriausias potyris profesionaliam maisto kritikui), gardžiavosi kažkokiu karbonadu ar kitokiu mėsos gabalu, kuris atrodė itin sultingai ir prie jo bulvių košė buvo švelni ir be matomų gumulėlių.

Žemaičių blynas, padažiuko tai nemažai, kaip sakant

Kadangi aš nesu valgus, ir saikas yra tiesus kelias į išmintį ir ilgą gyvenimą, paėmiau tik pusė porcijos „Žemaičių“ blynų, tai yra, vieną blyną (€0,90). Ak, žemaičiai, mano jaunystės paguoda ir jaukumas. Laimingi žmonės šiaurės vakarų Lietuvoje, kad tokius dalykus sukūrė ir mums visiems kitiems pasiūlė, ir mes jais galime mėgautis savo etniniuose regionuose.

Čia kaip tipo koks tai karbonadas, kur valgė mano kolega

Čia blynas buvo gal labiau švelnus ir minkštas, o ne tvirtos konsistencijos, prie kurios mus per nepriklausomybės metus pripratino prekybos centrai (jie kitaip negali, jiems reikia, kad tas pagamintas blynelis ilgai laikytų formą ir prekinę išvaizdą). Aš nesitikėjau, kad suvalgysiu visą (jau sakiau, kad esu nevalgus), bet suvalgiau. Blyną užsigėriau džiovintų vaisių kompotu (€0,30), kuris gal buvo ir saldesnis, negu pripratau gerti mokyklos valgykloje, bet nesikabinėsiu.

Sumokėjau už visus pietus iš trijų patiekalų €2,80. Nežinau, kaip sekasi jums, kur jūs gyvenate, bet Vilniuje mes mokame tiek už puodelį madingos kavos arba už buteliuką negazuoto vandens, kuris yra lygiai to paties skonio, kaip vanduo iš krano. Už pietus mes mokame penkis kartus brangiau.

Aš taip pigiai valgęs dar nebuvau. Niekur ir niekada. O jei ir buvau, tai neprisimenu. Tai yra mažiausiai pinigų pareikalavęs mano valgymas ne namie, ir už nepilnus tris eurus gavau ne tik gerą maistą, bet ir krūvą prisiminimų, ir jokio sovietinio kvapo, ir įrankiai švarūs. Nežinau, kaip jums. Man tai atrodo labai geras sumanymas.

Žinote, ką? Be šitos valgyklui Kaunui labai daug ko stigtų. Todėl šiandien penkios žąsys iš penkių.

Valgykla be pavadinimo, Laisvės al. 23, Kaunas (iškaba virš įėjimo į laiptinę, antras aukštas). Tel. +370 (37) 201351.

Darbo dienomis, nuo 09:00 iki 17:00.

Prabangiai atrodantys stogai prie vandens. Tai irgi restorano dalis.

Kaip būtų, jei kas nors išleistų milijonus gamtoje, nelabai toli Vilniaus, pastatytų puikų maniežą arkliams, prie ežero – didžiulę terasą, padarytų didelius ir gražius aptvarus, pilnus triušių, ožių, lamų, stručių ir dar visokių egzotinių gyvių (tik dinozaurų nėra), ir dar ten padarytų didelį restoraną, ir tas restoranas būtų organizuotas su tokiu pat išmanymu, kaip aklų beždžionių organizuotas šachmatų turnyras Palangos paplūdimyje, tai ką gautume? Aną sekmadienį pamačiau, ką gautume. Jei nuvažiuosite į Dubingių žirgyną, pamatysite ir jūs.

Reto meilumo ožys, vardu Boleslovas

Pinigai, žinokite, neturi begalinių galių. Kai atvažiuoji į fantastišką, labai brangiai pastatytą užmiesčio kompleksą sekmadienį, kuris turi būti karščiausias vasaros sekmadienis, šviečia saulė, blizga vanduo, pučia vėjelis, ir viskas yra tuščia taip, lyg būtų atskridę marsiečiai ir pradėję visus deportuoti, tai susimąstai – kaip taip gali būti?

Čia terasa prie vandens

Tai gali būti buvimo būdu. Tuo pačiu metu Trakuose tikriausiai ežerų pakrantėse jau priimdavo tik stovinčius lankytojus, žmonės po dvi valandas laukė kibinų ir nebuvo gyvos vietos, kur pasistatyti automobilį, čia sugebėjo atkurti gerai prižiūrimų, prabangių, tuščių kapinių atmosferą. Ir automobilį yra kur pasistatyti, nes nelabai kas ten atvyksta.

Čia taip kai jau atsisėdome viduje

Ko lankytojai ten galėtų važiuoti? Veikia ar ne, nelabai aišku. Gyvūnams daugiau rūpesčio, nei lankytojams (kas gal ir nėra blogai, humanizmo požiūriu – žmonės gali patys savimi pasirūpinti, o gyvūnėliams dažnai tokios galimybės nėra). Ožiukas turi aptvarą ir ateina lankytojams parodyti gražios barzdelės, kaso ragus, lamos staiposi lyg aukštuomenės moterys vakarėlyje, kur reikia fotografuotis prie ištemptos sienelės, triušiai apskritai turi atskirą salą, bet lankytojams kokių nors nuorodų padaryti niekas neprisiruošė.

Geltoni vakarai and stuff

Nelabai aišku, ar esi laukiamas, ar ne. Žirgų lyg ir yra, bet iš kur žinoti, ar jais galima jodinėti. Maudytis gal ir galima, bet ką gali žinoti? Galima numanyti, kad yra restoranas, bet iš kur žinoti, jei niekas net nepažymėjo?

Čia yra valgiaraštis, neilgas visai

Gal sėdėsime lauke? Gal ir sėdėsime, jei kas nors atkreips dėmesį. Padavėjų tik truputį mažiau, nei lankytojų, bet visos atrodo pasimetusios ir išsigandusios. Atneša trumpą valgiaraštį, tačiau padavėjo reikia palaukti: ateina išsigandęs vaikinas, kuris gali patarti truputį mažiau, negu nieko – jis sąžiningai pripažįsta, kad dirba čia neseniai ir nieko nežino.

Arbata buvo vanduo, šiek tiek paspalvintas

Nežino jis ir apie tai, kad be trumpo valgiaraščio, yra šiandienos ypatingi grilio pasiūlymai, apie kuriuos sužinome jau tik tada, kai maistas būna užsakytas ir sugalvojame persikraustyti į vidų (restoranas yra didelėje patalpoje su prabangiu, tviskančiu maniežu, kuriame matyti arkliukas ir dvi kumelės). Kiaulienos sprandinės šašlykas, kiaulienos šonkauliukai, ant grilio keptas karpis, ėrienos nugarinė – būtų gerai, jei būtume žinoję.

Apie šiuos patiekalus niekas nepraneša, jei sėdite prie vandens

Neskubėkite manęs moralizuoti. Aš nekaltinu padavėjo. Jis daro viską, kaip išmano, tik jo niekas nemokė ir jam niekas nepadėjo. Jei mane nuvežtų prie keleivinio orlaivio Vilniaus oro uoste ir lieptų atlikti techninę apžiūrą, turbūt jausčiausi lygiai taip pat. Nežinočiau, nuo ko pradėti. Gal paspardyčiau ratus, pažiūrėčiau, ar gerai pripūstos padangos, ir pažiūrėčiau, ar abu sparnai vietoje.

Baras restorane. Lankytojų nedaug

Kur sėstis restorano viduje? Na, ten, kur pats sugalvosi. Padavėjos prie baro užimtos savais reikalais, jų viršininkės, atrodo, nėra (ją pamatome, kai jau būname pavalgę). Bendras įspūdis yra toks, kad restoranas gal dar ne visai atidarytas, o mūsų padavėjas yra paliktas mokytis profesijos pats, ir mes turbūt būsime geriausi jo mokytojai.

Apkeptas sūris

Keptas sūris su uogiene (€6) yra neblogas, bet aš pats tokį iškepčiau. Indai dailūs, matosi, kad kažkas pasirūpino receptūra, pinigų nepagailėjo nei staltiesėms, nei įrankiams, nei taurėms, tačiau restoranas yra ne tik virtuvė su indais ir produktais šaldytuve.

Sriuba

Dienos sriuba su pomidorais (€4) yra nejokia. Praėjo kelios dienos, ir aš jau pamiršau, kokia ji buvo, ir tikrai dėl jos negrįžčiau.

Ravioliai su bulvėmis viduje ir daugybe padažo

Ravioliai su bulvėmis, aplieti tirštu padažu (€7) nebuvo nevykę, bet tokius pagaminčiau ir aš pats, nusipirkęs kokioje Senamiesčio krautuvėlėje.

Lasagne su stručio mėsa, absoliučiai niekinė, apie nieką – aš jau ją pamiršau nuo to laiko, ir tai nėra gerai

Labiausiai egzotinis patiekalas buvo lazanija su strutiena (€9,50). Gal ir buvau kažkada anksčiau valgęs stručio, bet nepaliko didelio įspūdžio, nepalieka ir čia. Gal prieš dvidešimt metų ir galėtum ką nors nustebinti tokiu patiekalo pavadinimu, bet pavadinimo nepakanka.

Desertas “Johnny”

Dar buvo desertas „Jonis“ (€4) su morengais, kurio skonis buvo kaip Jonio (ne, aš irgi nežinau, koks Jonio skonis – kaip dar jums paaiškinti, kad praėjo laikai, kai patiekalus galima buvo vadinti „Salotos „Danutė““, „Kalvio plaktinis“ ir „Laumės kepsnys“, šiais laikais valgiaraštyje reikia tiesiog parašyti patiekalo aprašymą), ir gana prabangus morkų pyragas (€4), kuris man visai patiko.

Prabangus morkų pyragas

Baigiantis pavalgymui, kuris liūdnai dirsčiojant į keturkojus manieže, apytuštėje salėje pasirodė administratorė (bent aš manau, kad ji buvo administratorė), kuri garsiai telefonu aptarinėjo kažkokios Ivetos krikštynas ir ar išsiteks tos krikštynos numatytame biudžete, o taip pat informavo visus šimto metrų spinduliu (turėjo girdėti ir arkliai), kad rytoj važiuos į Žirmūnus ir ten apie kažką tarsis. Reikia tikėtis, kad jai pavyko susitarti geriau, nei jai sekasi tvarkytis restorane. Aš net nemoku paaiškinti, pagaliau, ir ne mano reikalas aiškinti, kad restorano salėje dirbantys turi savo pareigas ir funkcijas.

Restorano interjeras

Gal juos kada nors išmokys. Gal kada nors tai bus geras restoranas, bet mes to nesužinosime. Sumokėjome €42,10 ir arbatpinigius, bet noro grįžti buvo tiek pat, kiek buvo kokybės tragiškame arbatos puodelyje (€1,80), kuriame turbūt kelios arbatžolių dulkės buvo pamirkytos kelias sekundes, prieš atnešant drungną padažytą vandenį ant stalo.

Dvi žąsys iš penkių.

Dubingių žirgynas, Žalktynės k., Molėtų rajono savivaldybė. Tel. +370 656 56 333. Tinklalapis. Facebook profilis.

Pirmadieniais: nuo 11:00 iki 19:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 20:00, penktadieniais: nuo 11:00 iki 21:00, šeštadieniais: nuo 10:00 iki 21:00, sekmadieniais: nuo 10:00 iki 20:00.

Restoranas yra Rotušės aikštėje, kaip aišku ir iš adreso

Yra laikas mėtyti akmenis į langus ir nubėgant kikenti, o yra laikas mėtyti akmenis į orą iš džiaugsmo, trimituoti ir šokinėti. Nors esu griežtas, bet niekas nepaneigs, kad esu tuo pačiu ir teisingas.

Visiems, kas man priekaištavo, kad skriaudžiu Kauną ir iš jo maisto šaipausi, neduodu jam gerų įvertinimų, o jei duodu, tai nebent kokiai pigiai reliktinei valgyklai (taip dar labiau tą miestą skaudindamas), sakydavau, kad kai Kaune bus restoranas, vertas didžiausio įvertinimo, tai ir gaus tokį įvertinimą.

Restorano interjere yra ir sombrero

Kaunas ilgai prašėsi skriaudžiamas. Miesto restoranai buvo mišinys iš liaudiškų kleckų ir zacirkų, komiškų plikbajorių pretenzijų į dvarininkus (sietynai, salionai, kvarbatkos ir teatralizuotos durnystės per Božolė dienas), įprastinio apsileidimo ir neišmanymo (Valick Valley) ir restoranų, kurie gal ir geri, bet į juos niekada neisiu, nes kai man nusibosta nesibaigiantys kaulijimai „apsilankykit būtinai būtinai būtinai nepasigailėsit“, tai jie nusibosta visiems laikams. Todėl, pavyzdžiui, niekada neisiu Kaune į restoraną Uoksas. Jiems geriau be manęs, o man – be jų. Aš nežinau, ar ten gerai, ar blogai. Ir niekada nesužinosiu.

Galiausiai, mano pasidygėjimas gimtuojo miesto nesugebėjimu sukurti puikaus restorano pavirto įsitikinimu, kad Kaunui nelemta džiaugtis sėkme. Gali Klaipėda, gali Palanga, gali Druskininkai, gali net Anykščiai (kai ten atvažiuoja vilniečiai), bet Kaunas, maniau, tiesiog nepajėgus. Jam nestovi.

Po tiek tekilos vairuoti nebūtų galima

Ar girdėjote apie kokį nors puikų virtuvės vadovą, kuris dirbtų, arba būtų dirbęs, Kaune, ir apie tai pasakotų? Nė vienas garsus chirurgas nemeta darbo didžiosiosiose universitetinėse ligoninėse ir nevažiuoja į kaimo ambulatoriją išrašinėti tepalo nuo sumušimų girtiems traktorinininkams, išsivertusiems iš kinkomojo transporto ir apsidaužiusiems ant žvyrkelio. O Kaunas kulinarine prasme visada tebuvo kaimo ambulatorija.

Viskas pasikeitė vieną šeštadienį, kai Kaune lankiausi darbų dirbti (buvau kalbėtojas miesto šventėje, garbinusioje maistą – kai festivalis kviečia Užkalnį į hedlainerius, tai daug ką pasako apie festivalį, pasakysite jūs). Pakalbėjęs ir ant scenos priešais kameras paskanavęs džiovintų svirplių ir lervų (kas gi nemėgsta lervytės paskanauti), turėjau susirašęs visą eilę rekomenduotų restoranų, iš kurių reikėjo pasirinkti vieną.

Šefas ir savininkas Rodrigo Torres Canela

Pasirinkome Agave – ne dėl to, kad čia pat, Rotušės aikštėje (Kaune beveik viskas netoliese, išskyrus Aleksotą ir hidroelektrinę), gal greičiau dėl to, kad Vilniuje vos ne kas tris dienas einame į tą patį meksikietišką, Salsa (Naugarduko gatvėje) ir laukiame, kada jis nusibos, bet jis niekada nenusibosta, ir kaip tai paaiškinti? Be to, Tex-Mex virtuvė (lietuviškai turbūt čia būtų Teksaso ir Meksikos) yra šiaip viena mėgstamiausių, nes tolima nuo lietuviškos, o man tik duok, kad užsienietiška. Tiesa, buvo toks liūdnos atminties meksikietiškas restoranas Vilniuje, Gedimino prospekte, vadinosi Vidudienis (dar anksčiau ten buvo picerija tuo pačiu pavadinimu) – ten prieš daug, daug metų kepdavo paprastą lietuvišką karbonadą, pašlakstydavo Tabasco padažu ir tada jis vadindavosi „Kepsnys Sombrero“ ar kažkaip panašiai. Baisūs laikai buvo.

Tai štai, Agave, Kauno Rotušės aikštėje. Rūsys, kai ir visi tenai – bet su šiek tiek puošybos, signalizuojančios apie tai, koks čia restoranas (baras toks margas nuo šviesų ir butelių, kad reikia akinius nuo saulės užsidėti, prieš žiūrint).

Į barą geriau ateiti su akiniais nuo saulės

Valgiaraštis nedidelis, bet gerai, kad ateina pasišnekėti šefas (Rodrigo Torres Canela), nes po pokalbio užsisakome ir to, ko nebūtume užsisakę – jūros gėrybių. Lietuvoje jūros gėrybės retai būna vykusios, bet šis virtuvės vadovas išsamiai ir užsidegusiai pasakoja apie tiekėjus ir apie tai, kaip jis renkasi tik tai, ko jam reikia, o jei tinkamos kokybės sudėtinių dalių nebūna – tai patiekalo irgi nebūna.

Šefas turi patirties kituose Lietuvos restoranuose, bet jo svajonė buvo savas restoranas, ir kad būtų meksikietiškas, ir kad galėtų patiekti tai, ką pats labiausiai mėgsta iš jaunystės, kur jis užaugo – prie vandens. Dabar mes tą jo svajonę ir išbandysime.

Mangų Margarita

Mango Margaritos su aitriaisiais pipirais (€4,50) yra išskirtinai gaivios, ir pipirai, kurių gali susiurbti šiaudeliu tiek, kiek leidžia drąsa, yra pats tas, ko reikėjo. Aš ten gersiu šį gėrimą, manau, dar daug kartų.

Guacamole ir traškučiai – trijų spalvų

Guacamole su ridikėliais (€4,63) ir su trijų spalvų kukurūzų traškučiais (kaip Meksikos vėliava) yra geriausia, kas galėjo nutikti avokadams jų gyvenime. Ir dar, žinote ką? Kiekvienoje detalėje matyti dėmesys ir perfekcionizmas. Indai iš Anglijos tiksliai tokie, kokių tikėčiausi gerame meksikietiškame restorane kur nors Los Andžele ar San Diege. Stiklinės ir taurės – ne bet kokios, bet tiksliai tokios, kokių reikia. Atrodo, viskas magiškai limpa prie rankos ir prie akies.

Kesadija su vištiena

Kesadija su vištiena (€5,21) lengva, puikiai suformuota, ir aš apie ją dar daug čiulbėčiau, jei ne tie patiekalai, kuriais šefas norėjo nustebinti, ir, Dievas mato, nustebino.

Jūros gėrybių lėkštė buvo pietų pasididžiavimas

Jūros gėrybių lėkštė (€30), kur puikus aštuonkojis (aš žinau, ką sakau, kai kalbu apie puikų aštuonkojį), šukutės iš Naujojo Orleano su sūria ir stipraus skonio chorizo dešra, ir puikios krevetės, su meksikietiško sūrio sniegučiu, buvo turbūt vienas įstabiausių patiekalų, kuriuos ragavau pastaraisiais metais. Tai buvo gastronominė tobulybė, dėl kurios aš važiuosiu į Kauną ir vėl. Girdite, ką sakiau? Aš važiuosiu į Kauną vien dėl šio restorano ir dėl šito patiekalo.

Tokios kokybės ir gilaus skonio geldelių net Vilniuje nerasi

Nors nustebinti jau atrodė sunku, bet midijos su čipotlės padažu (€11,58) buvo irgi neįtikėtinos. Tai buvo absoliučiai geriausios midijos Lietuvoje. Visi restoranai, Marijos žemėje apsimetantys belgiškais ir atnešantys tas pačias blankias nuoviras balkšvame vandenyje, šiandien gali užsidaryti su visomis savo puodynėlėmis, nes jie nežino, kas yra midijos. Midijos yra čia. Ir jos yra dar viena priežastis važiuoti į Kauną.

Desertas buvo maloniai drėgnas ir su tekilos kvapu

Desertui „trijų pieno rūšių“ pyragas (€4,63), gardintas tekila, irgi buvo toks, kad paragavau ir aš, nedidelis desertų mėgėjas. Ta prasme, aš didelis, bet nelabai mėgstu desertus.

Galėčiau dar daug rašyti apie ilgus pašnekesius su šefu, ir jo aistrą ir norą pasakoti apie tekilą, ir apie sudėtines dalis, ir apie maistą, bet tai jau nebus restorano kritika. Todėl nerašysiu.

Už valgį Laukinėse Žąsyse visada mokame patys

Dviese sumokėjome, įskaitant ir arbatpinigius, €73.

Šis restoranas Kaune turi didžiausią TripAdvisor reitingą iš visų (faktiškai tai užsieniečių vertinimas, nes lietuviai retai Lietuvoje šia sistema naudojasi, ir vertina ne specialistai, kaip Laukinėse Žąsyse, o visi, kas netingi parsisiųsti programėlę). Paprastai skeptiškai žiūrėjau į liaudies balsą restoranų vertinimuose, nes daugelis valgytojų visada pasirinks karbonadą su ananasu ir užlyditu ant viršaus sūriu, ir tegu jiems Dievas būna teisėjas. Tačiau čia taip išėjo, kad žmonių reitingas sutapo su mano mintimis – taip, šiandien geresnio restorano aš Kaune nežinau, ir tai pirmasis ir kol kas vienintelis restoranas, dėl kurio verta važiuoti į Kauną ir iš Vilniaus, ir iš Klaipėdos.

Penkios žąsys iš penkių, ir neregėta pagarba už tai, kad kaip Kristus išpirko mūsų visų nuodėmes, taip ir šis restoranas, užsieniečio rankomis, prikėlė Kauno kulinariją iš klinikinės mirties. Dabar viskas eis tik geryn.

Agave, Rotušės aikštė 3, Kaunas. Tel. +370 (616) 98 496. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo vidurdienio iki 22:00 val., penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais: nuo vidurdienio iki 20:00 val.

Prie prekybos centro, tarp Saulėtekio ir Antakalnio

Kokias apžvalgas rašyti sunkiausia? Puikias vietas aprašinėti – vienas malonumas. Išskirtinis valgymas visuomet yra istorija (tiems, kas supranta – yra dar tie, kas rašo „man viskas skanu“ arba „man namie pigiau“, tai tuos metam lauk iš skaitytojų, jie teeinie Žemaitės raštų vartyti).

Blogas vietas sudirbinėti irgi linksma, nes jei aptinki kažkokią užeigą su besikeikiančiomis padavėjomis, idiotišku valgiaraščiu arba absurdišku maistu, tai irgi istorija, kurią žmonės mėgsta skaityti.

Prie parduotuvės šono, matosi ir čiutački gamtos

Sunkiausia yra rašyti apie restoranus, kurie apie save sako: „gardus maistas, jauki aplinka, malonus aptarnavimas“. Tai yra mirties nuosprendis. Į tokias vietas mane dažniausiai veda per prievartą, surištą arba prišertą narkotikų, kad nesipriešinčiau. Gyvenimas ir šiaip trumpas, mano laikas labai brangus, ir per metus aš apžvelgiu tik kiek daugiau nei 60 restoranų, ir aš nenoriu matyti dar vieno tokio, kurie apie save nieko negali pasakyti.

„Mano sūnus labai geras žmogus“, sako kažkieno mama. „Kuo jis geras?“, klausia jos.

„Nė karto nesėdėjo kalėjime.“

Tai suprantate, kurlink sruvena mano minčių upeliukas. Restoranai, kurie tegali pasisakyti, kad jų peiliai ir šakutės švarūs, niekas nebuvo nusinuodijęs ir nė vienas patiekalas nebūna toks, kad siųstum atgal į virtuvę, yra tokie, maisto kritiką ir autorių dusina savo nuobodybe. Aš jų nekenčiu.

Čia tokia terasa lauke

Pateiksiu vieno lankytojo atsiliepimą apie restoraną „Kino studija“, esantį tarp Saulėtekio ir Antakalnio, ten, kur kažkada stūksojo Lietuvos kino studija. Kai ji buvo uždaryta, nugriauta ir vietoje jos pastatyta parduotuvė ir nauji daugiabučiai, visi ramiau atsikvėpė.

Atsiliepimą pateiksiu šiek tiek modifikuotą, kad viskas būtų lietuviškai, ir jūs suprasite viską iš pirmo sakinio: „Jauki aplinka – yra, puikus aptarnavimas – yra. Maisto sakė nebegamina, tad teks sugrįžti dar kartelį. Pirmas įspūdis – viskas gerai!“

Prašau, čia ir valgiaraščio dalis

Mes kalbame apie žmonės, kurie atėjo į restoraną, net negavo maisto (bet jiems, reikia suprasti, tai pranešė mandagiai), ir jie ateis vėl, nes jiems viskas gerai. Jauki aplinka, yra kėdės, stalai.

Tai restoranas žmonėms, kurie nemėgsta maisto. Kaip Baltijos jūra – idealiai pritaikyta tiems, kas nemėgsta maudytis jūroje, nes visada arba vanduo per šaltas, arba jei vanduo tinkamas, tai aplink tiek žmonių, kad ir į tą vandenį eiti nesinori.

Restoraną „Kino Studija“ rasite prekybos centro „Iki“ pašonėje, ir, kaip pamatysime, tai geriausia, ką apie jį galima pasakyti. Viena vertus, yra kur pastatyti automobilį, antra vertus – prie prekybos centro dažniausiai būna tokio baisumo tinkliniai siaubai, kad čia bet kuris restoranas, nepriklausantis tinklui, atrodo kaip gaivi ir gera naujiena.

Ant lentos surašyti ypatingi pasiūlymai, lauke didelė terasa, keli lankytojai atsivedę šunis. Šiaipjau labai svarbu su savimi tampytis į restoraną šunis ir zyziančius vaikus, arba ir viena, ir kita: šunys po stalu privers jus atrodyti tokiais rafinuotais miesto snobais, beveik kaip Paris Hilton arba kokios nors tuštutės iš idiotiško serialo, o zyziantys vaikai šiaip įprasmina jūsų gyvenimą ir kasdien bent jau žinote, ko laukti: kol parazitas užmigs ir galėsite ramiai pasiskaityti telefoną ir išgerti fronteros.

Padavėjos kreipia į naujai atvykusius šiek tiek mažiau, negu jokio dėmesio. Norite pasijusti tuščia vieta? „Kino studija“ bus jums geriausias pasirinkimas. Pastovėkite prie durų, kol pro jus lakstys svetingumo industrijos vaidilutės susirūpinusiais veidais, ant kurio parašyta: „ne mano darbas“. Dabar dar pastovėkite prie durų. Jus pasodins tuomet, kai pasiteirausite, ar restoranas atidarytas.

„Žinoma, atidarytas“, atsako viena, nustebusi, kad toks klausimas galėjo kilti. Gal kilo todėl, kad atidarytuose restoranuose svečius kažkas pasitinka. Vadinkite mane išlepusiu, bet aš nekenčiu stovėti prie durų, kaip našlaitis.

Palaukit, tuoj parašysiu apie maistą. Valgiaraštis didžiulis, jie turi absoliučiai visko, ir aš jau net nesakysiu, ką galvoju apie tokius valgiaraščius. Ir picos, ir kepsniai, ir kepta duona su sūrio padažu. Nežiūrėjau, ar turi gruzdintų koldūnų.

Nesakysiu ir to, ką galvoju apie restoranus, kuriuose yra „rinkinys prie alaus“ (aš jo neragavau, tik sakau, kad pats buvimas valgiaraštyje sako „gero nelauk“). Gerai yra tai, kad pagaliau kažkas gerai išvertė pavadinimą „beer appetizers“, kas yra penkis kartus geriau, negu vertimai „snacks to bear“ arba „snack with beer komplekt“.

Gruzdinti gnocchi, su grietinėlės padažu ir su šonine

Paimam gruzdintų bulvinių virtinukų gnocchi su šonine ir grietinėlės padažu (€4), daugiausia dėl to, kad išgirstume, ar padavėja pasakys „gnoči“. Palieku jums spėti, kaip pasakė. Virtinukai pavalgomi, nežinau, ką dar apie juos pasakyti. Gal kažką norėjau pasakyti, bet pamiršau. Ką jūs, pavyzdžiui, prisimenate apie žarną degalinėje prie pompos, kai paskutinį kartą pylėtės benziną? Kuo ta žarna buvo ypatinga? Kaip blizgėjo, ar suvirpino širdies stygas? Turbūt ne. Taip ir tie njokiai.

Pomidorų sriuba buvo normali

Pomidorų sriuba buvo normali, kiaulienos sprandinės kepsnys nuo grilio buvo nepriekaištingas ir neįsimenamas, ir tą patį galima pasakyti apie jaučio žandą. Pažiūrėkit nuotraukas, gal kažką suprasit, nes aš visiškai nieko neprisimenu.

Jaučio žandas čia, su tirštu padažu

Alus su medumi, kurio norėjome, kaip tyčia baigėsi, tai gavom tik paskutinį bokalą, o kitą paėmėm kažkokio šviesaus, ir tegalime pasakyti, kad jie beveik nesiskyrė. Aš nepasakyčiau, kuris iš jų buvo su medum, o kuris – iš miežių. Gal abu.

Mėsa ir cukinijos, pakapotos ūkiškai

Dviese sumokėjome €29 ir arbatpinigius.

Būna tinkliniai restoranai, kurie bando imituoti nepriklausomus ir vaidinti šeimos verslus, nors yra štampuoti korporatyviniai kūriniai. Čia, reikia manyti, yra nepriklausomas restoranas, kuris sėkmingai apsimeta beveidžiu, abejingu ir niekam neįdomiu tinkliniu gardu, į kurį galima eiti, nes gyveni netoliese ir nenori vairuoti. Dvi žąsys iš penkių.

Kino studija, Nemenčinės pl. 2, Vilnius. Tel. +370 698 82257. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketviradienio, nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio.

The Karūna of the Šiluva in the Lithuania of the Republic Yeah

Du šimtu kilometrų į vieną pusę, du šimtu kilometrų atgal. Netaisyk, redaktoriau, „du šimtu“ į „du šimtai“ – kažkada, tarpukario Lietuvoje, juk rašydavo „du litu“, ir buvo viskas gerai.

Viso keturi šimtai kilometrų – ilgiausias kelias, kurį esu nuvažiavęs gyvenime dėl vienos vakarienės. Vairavęs esu ir toliau, bet kad dėl vienos vakarienės ir daugiau dėl nieko, tai to dar nėra buvę.

Vanduo su braške

Važiavau ten, kur visi važiuoja poteriauti, nes mažame Šiluvos miestelyje, kuris pats yra minimas rašytiniuose šaltiniuose dar nuo akmens amžiaus, ar galimai nuo dinozaurų laikų, 1608 metais yra pasirodžiusi švč. Panelė Marija (Dievo Motina), ir todėl miestelis tapo garsus. Dėl to ten ir atlaidai būna, ir popiežius kažkada lankėsi, o dabar apie Šiluvą išgirdau kalbant, kad ten esama restorano, kuris yra neproporcingai geras tokiam Žemaitijos užkampiui: panašaus dydžio mieste ne tik kad restorano nerasi padoraus, net ir sušius ne visur gerai gamina, o ir kolekcinio šampano butelis ne visad bus tinkamai atšaldytas.

Dar yra daina, raginanti „nenulipk nuo akmens, o Marija, pušynėly žaliam Šiluvos“, kurią girdėjau atliekant per pageidavimų koncertus ir giminės susibūrimuose. Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors aš, paprastas berniokas iš Kauno, galėsiu ten atvažiuoti vakarienės ir valgysiu, kaip ponas, net kelis patiekalus? Kai apie ką nors svajoji, tai tampa realybe.

Virtinukai su gražuolėm

Provincijos restoranai būna visokie, ir visokių reikia, bet dažniausiai viską riboja aplinkinė perkamoji galia: negali vežti gerų vynų ir importinės jautienos po €50 už kilogramą, jei jos ten niekas nepirks, nes visi norės gruzdintų koldūnų už du eurus arba dar pigiau. Tai todėl ir klesti vietos, parduodančios gruzdintus koldūnus.

Tačiau apie „Šiluvos Karūną“ pasakojo, kad ten geriau, ir aš turėjau tai sužinoti. Du šimtai kilometrų yra niekai patyrusiam vairuotojui, patikėkite manim.

Jei manote, kad miestas pakankamai mažas, kad centre esantį restoraną aš turėčiau lengvai rasti, jūs klystate. Pamačiau reklaminį skydą ir nuvažiavau prie jo, nesuprasdamas, kad nebūtinai restoranas ten, kur skydas (panašiai, nebūtinai kandidatai į rinkimus slepiasi kiekviename pastate, ant kurio priklijuoti jų portretai). Įsijungiau navigaciją (jei paklausite, kam tau Šiluvoje navigacija, gal durnas, tai patys jūs durni, galiu nepasakoti), ir nuvažiavau purvo keliukais pro kažkokius suklypusius tvartus ir obelyną, apsukau didelį ratą ir grįžau ten, kur buvęs.

Man reikėjo pavaryti 10 metrų atgal, bet navigacija šito nežinojo.

Restoranas yra erdviame naujame pastate prie bažnyčios, ir automobilius galima statytis už namo. Man tai patinka mažuose miesteliuose: nereikia, kaip Vilniuje, kovoti dėl stovėjimo vietos su kitais asmenimis. Provincijoje visiems pakanka vietos.

Restorane – daug salių (vienoje jų kaip tik ruošė balių, ir muzikantai repetavo: pirmą kartą girdėjau vestuvinius muzikantus repetuojant, ypač turint galvoje, kad visas tas dainas jie yra atlikę po penkis šimtus kartų ir klavišinių garsinė agresija tokiuose pasirodymuose turi tik vieną formą, čia tas pats, kas repetuoti alaus kamščio atidarinėjimą – dar nėra taip buvę, kad kam nors nepavyktų). Muzikos garsai mus pasiekė ir jaukioje terasoje su neblogais vaizdais į Šiluvos mažaaukščius mažabučius gyvenamuosius namus ir žaliąją gamtą.

Geri indai, geri įrankiai, gyvos gėlės ant stalo ir padavėjas tikrai stengėsi, kas yra žymiai daugiau, nei galima pasakyti apie daugelį labiau pasipūtusių vietų Vilniuje. Gal būkit biškutį paprastesni ir atvažiuokit į Šiluvą, nebent labai tikrai žinote, ką norite tam savo Vilniuje padaryti. Bet būkit paprastesni bet kuriuo atveju.

Virtiniai, patys geriausi virtiniai

Valgiaraštis buvo nemažas ir, nors nesu labai didelis išmoningų patiekalų pavadinimų mėgėjas, čia man suminkštėjo širdis. Kai pamačiau „Gertrūdos ruoštus virtinukus su bulvėmis, paskanintus gražuolėmis voveraitėmis“ (€5), aš turėjau jų užsisakyti. Norėjome vieną porciją pasidalinti, nepakankamai gerai paaiškinome, ko norime, ir gavome tiesiog dvi porcijas, tačiau tai buvo tik į gerą, nes virtinukai buvo puikūs. Aš nesakau, kad būtinai dėl jų važiuosiu iš Vilniaus, tačiau atsiradęs Raseiniuose ar Kelmėje, tikrai nepatingėčiau ten važiuoti ir barškinti šaukštu į stiklinę, kol gaučiau tų virtinukų.

Sterkas

Kukliausias (nors ir išmaniai pateiktas) patiekalas buvo sterkas („Teodoro sterkas su traškiais daržovių suktinukais, bulvių košės pyragėliu, paskanintu grūdėtomis garstyčiomis“), €7,80 – viskas ten kokybiška, tiesiog neįsiminė, ir tiek.

Lašiša sakė buvo okei

Lašišos file (€8) atrodė puikiai, tačiau valgytoja sakė, kad lašiša kaip lašiša, nieko tokio.

Šašlykas, kurį rekomendavo padavėjas

Padavėjo patartas, rinkausi ne mėsainį („Ant grotelių keptas Šiluvos Antano jautienos mėsainis“), bet šašlyką – sakė, tikrai bus geriau. „Motiejaus marinuotas kiaulienos šalykas“, €7,50, buvo vienas smagiausių šašlykų, kuriuos valgiau per pastaruosius keliolika mėnesių, ir tikrai dėl jo atvažiuočiau. Gal net nuo Kryžkalnio atvažiuočiau, ar nuo Šiaulių. Mano draugė sakė, kad net Šiauliai neturi tokio lygio restorano, ir aš ja tikiu. Ar girdėjote kada, kad kas nors būtų važiavęs į Šiaulius skaniai pavalgyti? Čia tas pats, kaip važiuoti į Šventąją kultūringai praleisti laiką.

Desertas ir gėlės

Desertai buvo negudrūs, bet smagūs – iš šokoladinio kepinio, kaip ir priklauso, bėgo karštas šokoladas, o kitas pyragas su putėsiais ir žele, švelnus ir gaivus.

Šokolado bombikė

Trise sumokėjome €46,70 ir dar palikome arbatpinigių.

Negalvojau, kad kada nors taip sakysiu. Negaila buvo keturių šimtų kilometrų ir ilgokos kelionės, puikiai praleidome vakarą ir pamatėme, kad nieko nėra neįmanomo: provincijos miestuke gali būti skanu, tvarkinga ir jauku. Jei būsite netoliese, tikrai verta. Jei važiuosite iš Kauno į Klaipėdą, verta išsukti iš kelio. Aš tai, matote, net iš Vilniaus tyčia atvažiavau.

Keturios žąsys iš penkių.

Šiluvos Karūna, Bukoto 10a, Šiluva. Tel. +370 618 35888. Tinklalapis. Facebook profilis.

Sekmadieniais ir pirmadieniais: nuo 11:00 iki 20:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 20:30, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 22:00

Terasa kaip terasa

Prieš kurį laiką gyriausi, radęs nuobodžiausią pasaulio restoraną. Maniau, mano kritiko karjeroje jau nebus kito tokio potyrio. Pasirodo, aš nelabai protingai galvojau (gal ir nebe pirmas kartas mano ilgame gyvenime, kai kažką sugalvoju, ir pasirodo – nelabai). Pasirodo, konkursas nesibaigė.

Leiskite viską papasakosiu iš pradžių, tik prašau, gal galėčiau išsišnirpšti nosį ir nusibraukti ašaras, kurios kaip pupos rieda per mano įdubusius žandus.

Klausiate, ko aš verkiu? Man gaila Graikijos. Ne, iš tikrųjų, man Graikijos visai negaila; man gaila pinigų ir laiko, išleistų vieniems pietums. Tai man nebūdinga: į restorano čekio apmokėjimą aš žiūriu kaip į būtiną verslo išlaidą, be kurio aš negalėčiau dirbti savo darbo (taip pat, kaip butų vagis juk nesiskundžia, kad jam reikia leisti pinigus kaltams, pjūkliukams ir kitiems šaltkalvystės įnagiams).

Tolumoje matyti ežero vanduo. Biškutį.

Tačiau dabar sėdžiu ir verkiu. Nenusinuodijau, niekas manęs nemušė, aptarnavo vidutiniškai, bet man gaila. Gaila iššvaistytos valandos, kuri niekada nebegrįš. Gaila, kad išleidau pinigus, kuriuos reikės užsidirbti iš naujo. Visko gaila, suprantate? Nes mano sieloje yra lygus, apvalus nulis.

Valgiaraščio fragmentas

Gal restoranui Margis nepasisekė. Mes į jį užvažiavome po pribloškiamo apsilankymo su visais varpeliais ir švilpukais viešbutyje IDW Esperanza <<<įdėti nuorodą į atitinkamą DELFI straipsnį, kuris bus penktadienį>>>, po kurio daugelis Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, restoranų atrodys gana paprasti ir konvenciniai. Tačiau visgi ne. Apie daugumą restoranų randu ką parašyti, apie šitą aš labiausiai norėčiau palikti tuščią popieriaus lapą. Bet tuščio popieriaus lapo portalas nespausdins.

Interjeras – švarus ir sintetinis, kaip kiekvienas viešbutis po saule

Nuvažiavome į viešbutį ir restoraną Margis, nes kažkas rekomendavo, ir mano širdis jautė, kad tai nėra gera rekomendacija – žmogus tiesiog buvo važiavęs pro šalį ir parašė, kad toks yra. Tokių rekomendacijų nereikia klausyti lygiai taip pat, kaip negalima kalbėtis su tais žmonėmis, kurie autobusų stotyje jums prieis papasakoti apie tai, kaip pametė piniginę, ir jiems reikia dviejų eurų bilietui, kad galėtų parvažiuoti į Biržus pas seserį. Bet mes gal buvome pernelyg išmasažuoti ir išdaužyti Tailando sadistės-masažistės, gal vakar buvo per daug gero vyno, kad galėtume priimti blaivų sprendimą.

Viešbutis sako, kad restoranas yra su vaizdu į ežerą, ir tikrai, atsisėdus lauke prie klibančio stalo, tolumoje matyti ežero vanduo. Gerai, nemelavo. Palaukite, ar aš pasakiau, kad stalas klibantis? Stalas buvo klibantis. Aš nežinau, kas dar gali taip sugadinti nuotaiką, kaip klibantis stalas. Stalas neturi klibėti niekada, jokiomis aplinkybėmis, absoliučiai niekaip ir niekur negalima leisti, kad stalas kada nors klibėtų. Jeigu savininkui reikia pačiam, asmeniškai, po valandą per dieną ropoti ant betono plytelių ir rūpintis, kad nė vienas stalas neklibėtų, reiškia, jis turi taip ir padaryti, bet klibantys stalai, ant kurių pastatytos stiklinės ir bokalai laisto gėrimus, yra nusikaltimas žmogiškumui, nusikaltimas svetingumui, nusikaltimas kulinarijai.

Žuvienė yra žuvienė

Bet kodėl aš kabinėjuos prie klibančio stalo? Todėl, kad daugiau mažai ką turiu pasakyti. Jei bus vienas geras dalykas iš šito apsilankymo, tai bus pasižadėjimas, čia ir dabar, ir visiems laikams, daugiau kojos nekelti į jokį restoraną, apie kurį žinau tik tiek, kad jis turi adresą ir valgiaraštį.

Aš visą maistą apsakysiu viena pastraipa, jei man leisite.

Sriuba su ravioliais yra su ravioliais

Žuvienė (€4) – paprasta žuvienė. Daržovių sultinys su ravioliais (€3,50) – sultinys su ravioliais. Kiauliena su baravykais (€11,50) – kiauliena su grybais, iškepta normaliai. Jautienos išpjova (€14), užsakyta kepta vidutiniškai, atnešta kepta gerai (perkepta), bet čia daug kam pasitaiko. Migdolų pyragas (€3,50) – migdolų pyragas. Dviese sumokėjome €40,70 ir arbatpinigius.

Kiauliena su grybais

Tai šiaip jau ir viskas. Viskas su tuo restoranu tvarkoje, ir įtariu, kad devyniems iš dešimties klientų, ar potencialių klientų, viskas absoliučiai savo vietoje, nes jie nieko daugiau ir nesitiki, ir neieško.

Kepsnys kaip kepsnys kaip kepsnys

Aš kaltinu rekomendavusius. „Geras kainos ir kokybės santykis“, „jauki aplinka, skanus maistas“. Geras kainos ir kokybės santykis nėra priežastis eiti į restoraną. Nepriekaištingas meniu nėra priežastis eiti į restoraną, jei tame valgiaraštyje nieko išskirtinio nėra. Bent jau man. Aš noriu būti nustebintas. Aš noriu kažką prisiminti. Aš noriu, kad apie maistą galima būtų pasakyti daugiau, negu apie stiklinę vandens.

Migdolų pyragas su ledais

Aš kaltinu save, nes širdyje jaučiau, kas bus. Bet vis tiek nuėjau, nes neklausiau širdies balso. Reikėjo atsistoti ir eiti, kai, paprašius pardavėjos rekomendacijos, kokį patiekalą ji gali patarti, atsakė: „čia priklausomai kas kam patinka“. Jos atsakymas buvo teisingas, viskas pagal taisykles. Tas atsakymas turėjo būti man komanda eiti lauk.

Supratau, kad pats kaltas – tas pats, kas klausti kasininkės kine, kokį filmą ji patartų pažiūrėti. Su visa pagarba kasininkėms. Arba kaip klausti civilinės metrikacijos pareigūnės, su kuo kurti šeimą. Ji visą gyvenimą išrašinėja liudijimus, ji turėtų žinoti.

Aš kaltinu dar ir Lietuvą, kuri taip greitai pasidarė savimi patenkinta, pagaminta pagal standartinius brėžinius ir procesų schemas, kad restoranais gali vadintis ir sėkmingai gyventi – ir tegu gyvena, man negaila – vietos be jokios dvasios, be jokios idėjos, be jokios svajonės.

Dar niekada nesijaučiau taip prastai, dirbdamas savo, maisto kritiko, darbą. Atėjo laikas, turbūt, neturėti kvailų vilčių ir netikėti atsitiktinumais. Lietuva didelė, ir įdomių vietų joje pilna. „Margis“ nėra viena jų. Dvi žąsys iš penkių.

Margis, viešbutis ir restoranas, Penkininkų kaimas, Trakai. Tel. +370 528 21717. Tinklalapis. Facebook profilis.

Restoranas nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 12:00.

Įėjimas iš prekybos centro

Manęs dažnai klausia, koks skaniausias mėsainis Vilniuje arba Lietuvoje, ir aš visada atsakau, pabrėžtinai, „man labiausiai patinka ten ir ten“, ir toliau taip pat darysiu. Nes sakyti, kur skaniausias, yra tiesus kelias į žmogaus nuvylimą. Aš žinau, ko ieškau aš. Aš žinau, ko ieško ir ką vertina Laukinės Žąsys, tačiau aš ne visada suprantu, ko ieškote jūs.

Yra ir dienos pietūs

Kelionė po restoranus paskui maisto kritiką yra pasitikėjimo žaidimas, ir taip pat kiekvieną kartą patikrina jūsų pasitikėjimą savimi. Jei jums maistas, aplinka ar bendras įspūdis pasirodo kitaip, nei man, tai nereiškia, kad jūs suprantate mažiau arba daugiau už mane. Tai nereiškia, kad man sumokėjo restoranas arba jo konkurentai. Tai reiškia tik tai, kad mūsų nuomonės išsiskyrė.

Restorano baras

Burger Geek, prekybos centre Ozas Vilniuje, man rekomendavo daug kas. Penktadienio vakarą atėjo laikas pabandyti.

Valgiaraštis sudėtas į šią, visiems pažįstamą, knygą iš vaikystės

Penktadienio vakaras prekybos centre nėra tas pats, kas penktadienio vakaras miesto centre, kai visos geriausios vietos užsakytos ir gali pasiūlyti nebent labai kaltą šypseną – žinokit, tikrai nieko negalim padaryti (taip, net ir aš kartais negaunu vietos). Burger Geek, kuris yra prie įėjimo į centrą iš Siemens arenos pusės, turi daug laisvos vietos. Prisiminiau: čia kažkada buvo nelabai sėkmingas Korėjos patiekalų restoranas. Noriu, kad šitai burgerių vietai pasisektų labiau.

Seni vinilai ant sienų. Rask Andrių Mamontovą

Pirmas įspūdis – neregėtai malonus. Įlindus į tamsesnį salės kampą, kur šviečia pseudo-senovinės kaitrinės lemputės (tokios labai madingos) ir sienos nukabinėtos senų plokštelių vokais – galite pamatyti, kaip jaunystėje atrodė Andrius Mamontovas ir grupės Hiperbolė nariai, o taip pat, kaip atrodė rusiški Elton John ir The Rolling Stones albumų variantai, o atrodė jie baisiau už karą, turiu galvoje, rusiški variantai, ne Mamontovas ir ne Hiperbolė – užplūsta nuostabus jaukumo jausmas.

Madingos senovinės lemputės

Sienų išpaišymas dideliais beprotiškais burgeriais, medis, lemputės, keistos kėdės ir odiniai apmušalai, bet banalios mokyklinės lentos ir senos knygos lentynose, valgiaraštis, įklijuotas į seną mokyklinį muzikos vadovėlį – visa tai ne kažin kokia išmonė, ne kažin kokia naujovė, bet veikia puikiai.

Atsiverčiau valgiaraštį ir radau negrų lopšinę. Hm.

Aptarnavimui jokių priekaištų – padavėja žino, kas yra meniu, gali patarti, ką labiausiai mėgsta klientai, nepamiršta ir neapleidžia lankytojų. Sakau, jei dar ir maistas bus toks, tai liksiu radęs puikią vietą. Aš jau nusiteikęs girti. Aš jau pusiaukelėje į susižavėjimą.

Alaus pasirinkimas

Er, kaip čia pasakius. Net ir geriausia padavėja, deja, neša tik tai, ką pateikia virtuvė. Vidutiniškai neblogos saldžiosios bulvės (€2) ir neblogi svogūnų žiedai (€1,50) atnešami mažiausiai 20 minučių anksčiau, nei burgeriai, ir mums lieka nuspręsti – ar pirma valgyti priedus, kurie turi būti pateikiami prie pagrindinio patiekalo, ar rizikuoti ir leisti jiems ataušti. Su burgeriais ateina tik naminės bulvytės (€1,50), o užkandžiui užsakyti vištienos sparneliai (€4,80) – pabaigoje, ir mes paprašome juos nunešti virtuvėje palaikyti šiltai, kol baigsime burgergius. Sparnelius valgiaraštis žadėjo aštrius. Mums jie tokie panašūs į smarnelius su barbekiu padažu (iš mūsų dviejų žmonių kompanijos vienas nemėgsta barbekiu padažo labiau, nei Andrius Mamontovas nemėgsta popso), kad klausiame padavėjos, ar tikrai čia toks aštrus padažas. Sako, tai, čia mūsų toks. Na, gerai. Gal tiesiog aštrumo įspūdis gali labai skirtis.

Pažadas ant sienos, sakykim taip, įvykdytas ne iki galo

Lenta ant sienos skelbia pažadą – Burger Geek Promise – kad burgeriai bus su pačių kepta brioche bandele (ir dar žada naminius padažus ir 100 procentų meilės, dėl ko negaliu ginčytis). Aš turiu to pažado (ne padažo) nuotrauką. Aš moku skaityti.

Tai ne naminė briošinė bandelė

Ir mėlynojo sūrio burgeris (€5,40), ir Jack Daniels burgeris (€5,70) yra tikrai ne su brioche bandele, o su normalia sezamų sėklomis apibarstyta bandele iš prekybos centro. Ir dar kepta ne šiandien. Dar nesudžiūvusi, bet jau ir nebe svajonė. Žinote, kokia yra pažado esmė? Pažadų reikia laikytis.

Vidutiniškai kepta nėra tai

Visus mėsainius, sako, kepa vidutiniškai. Tai ne vidutiniškai iškepta mėsa. Tai gerai iškepta mėsa. Smulkmena, bet per dažnai pasitaiko Lietuvoje. Tiek to, bet taškų neprideda.

Aštrūs sparneliai nepasirodė aštrūs. Mėlynojo sūrio padažas buvo geras

Padažai – skanūs. Daržovių nepagailėta. Tačiau burgeriai visai neišskirtiniai. Jaučiu, kad man dėl to šiek tiek liūdna. Kaip kartais būna, į interjerą ir vaizdą įdėta daugiau darbo, negu į virtuvę. Ką darysi.

Bulvinio alaus egzotika

Dviese sumokėjome €29,40 ir arbatpinigius.

Tokia sąskaita

Tai nėra blogas restoranas. Tai restoranas, kuriam teko daug geranoriško rūpesčio iš jo kūrėjų ir kuris pasiekė jaukumą, kurio daugelis kitų sostinės restoranų gali tik pavydėti. Tačiau kažkur, kažkaip tas traukinys sustojo, neatvykęs į galinę stotelę. Gal kada nors jį pataisys ir jis galės stebinti ne tik interjeru. O kol kas trys žąsys iš penkių.

Svogūnų žiedai

Burger Geek, PC Ozas (1 aukštas), Ozo g. 18, Vilnius. Tel. +370 626 26586. Tinklalapis. Facebook puslapis.

Kasdien nuo 10:00 iki 22:00.

Halės Turgus

Šių dalykų kažkada Vilniuje buvo turbūt ne mažiau, nei Londone ar Niujorke. Paskui jų neliko, ir juos pakeitė rusiški riestainiai, kurių riestainiais niekas nevadino – barankos arba baronkos. Tačiau žydiški riestainiai, beigeliai (Klaipėdos krašte, sako, dar kartais sakė bageliai), angliškai vadinami bagels arba beigels, yra vienas populiariusių Vakarų maistų. Tai, kad Lietuvoje jų iki šiol nekepė ir nepardavinėjo, buvo viena Didžiųjų Gyvenimo Neteisybių – panašiai, kaip ir tai, kad Lietuvoje ligi šiol nėra Burger King mėsainių restorano, Krispy Kreme spurgų ir amerikietiško skonio dantų pastos (na, gerai, pastarosios yra, ji kainuoja €15 už tūbelę, tik reikia žinoti, kur ieškoti).

Interjeras verčia patikėti, kad čia visai ne Vilnius, o Vakarai

Beigelis yra ypatingo skonio, nes prieš kepant, tešla nuplikoma, arba, tiksliau, trumpai apverdama vandenyje, ir jis įgauna stebuklingą traškumo ir tąsumo balansą. Populiariausios beigelių kepyklos Vakarų didmiesčiuose dirba dažnai iki paryčių (viena Londone, atrodo, beveik niekada neužsidaro), ir perpjautas išilgai, perteptas švelniu cream cheese sūriu, su lašiša ar su pastramiu ar su kitais skanėstais beigelis yra toks pat Vakarų gyvenimo simbolis ir atributas, kaip šalta skardinė su saldžiu gazuotu gėrimu.

Braisinta jautiena ir beigeliai, sudėti į dėžę

Kodėl Lietuvoje jų ligi šiol nekepė, paaiškinti labai sunku. Gal tiesiog reikėjo laiko, kol mano maldos buvo atsakytos.

Kas yra ir kiek kainuoja

Tiesa, beigelių galima nusipirkti, iškeptų Anglijoje ir atskraidintų į Vilnių, sostinės angliškų maisto prekių parduotuvėlėje prie rūbų parduotuvės M&S, tačiau tai ne tas pats, kas pirkti juos šviežius.

Tokia lentelę mato lankytojai, kai beigelių parduotuvė uždaryta

Tačiau niekas negali sustabdyti pažangos. Jei galėjome įteisinti žemės pardavimą užsieniečiams, galėjome nuimti nuo Žaliojo tilto balvonus, tai ir žydiškus beigelius kada nors turėjome turėti, ir tas „kada nors“ yra jau dabar.

Lankytojai mato normalų Halės turgaus gyvenimą

Tinkamiausioje iš visų vietų, atsigaunančiame stoties rajone, Halės turgavietėje, kuri jau kuris laikas po truputį rodo, kaip gali atrodyti turgus, jei žmonės truputį pasistengtų (kas nors atvežkit, prašau, Kalvarijų turgaus valdytojus iki Vilniaus traukinių stoties, kad jie pamatytų, kaip galėtų atrodyti turgus jau šiandien), atidaryta užkandinė Halės Bistro – Vilniaus Beigeliai. Tinkamiausioje, nes turgus yra puiki vieta restoranams. Nuo Čikagos ir Tokijo iki Londono ir Stokholmo, didieji miesto turgūs apkabina ir priglaudžia restoranus ir užkandines, kurioms tiesiog labai tinka būti šalia maisto. Nuotaika teisinga, vaizdai teisingi, susiformuoja lyg toks maisto kultūros židinys: čia panašiai, kaip oro uoste labai tinka pardavinėti lagaminus, knygas, žurnalus ir viską, ko reikia kelionėms. Turgus yra puiki vieta maitintis.

Kava ir pienas

Pats stoties rajonas aplink Halės turgų atsigavo (na, gal ir grindinį dar kada nors sutvarkys Pylimo gatvės gale, nes dabar jis toks, kad net svečiui iš Bangladešo ten gali pasirodyti baisoka): jau šalia ir hipsteriai atidarė restoraną Keulė Rūkė, kuris turėjo išgarsėti kepta ant grilio kiauliena, o labiau išgarsėjo nepadoriai ilgu laukimu – bet kiekvienam savo, gal ir yra kam patinka, ir baras Dėvėti, ir geriausia gruziniška kepykla mieste, ir dar daug visko. Stoties rajonas jau nebėra vien valkatos, Sodų gatvės šliundros, alkoholikai prie Bazilijonų gatvės konteinerių ir narkomanai prie stoties McDonald‘s – stoties rajonas Vilniuje kada nors vadinsis, aš tikiu, Hauptbahnhof, ir Sodų gatvę pavadinsime Bahnhoffstrasse, ir bus ji, kaip Ciūriche, prabangiausia iš visų gatvių, kur brangios parduotuvės ir elitiniai restoranai. Bet čia aš užsisvajojau.

Lygiai tokį patį laikrodį turi namie

Grįžtame į beigelinę. Interjeras – nors ir sintetinis, kruopščiai sukurtas pagal dizainerio viziją, ir nors ir nušokęs nuo madingų žurnalų puslapių apie barzdotus žmones su kuodais ant galvų, kurie geria brangias kavas ir vienas kitą fotografuoja, bet vis tiek mielas. Londone ar San Franciske, sakyčiau, nebereikia dar vienos tokios vietos, kur laikraščiai ir žurnalai ant stalo sudėti į stilingą pramoninį krepšį, ir kur laikrodis ant sienos primena geležineklio stotį. Nebereikia ten, sakyčiau, dar vienos užkandinės, kur viskas šmaikščiai surašyta ant mokyklinės lentos, ir dar ir ant segtuvo.

Beigeliai popieriniame maišelyje

Bet Vilniuje labai reikėjo tokios vietos, ir jų reikės dar daug. Žydiški beigeliai sėkmingai išgujo iš to Halės turgaus plotelio viską, kas galėtų priminti, kad čia kažkada buvo Sovietų Sąjungos okupuotos žemės.

Beigelis su lašiša

Ragauju beigelį su lašiša (€2,80) – beigelis geras, nors mano skoniui truputį per saldus ir per tąsus, nors ką gali žinoti, gal čia dėl to, kad labai šviežias. Užtepėlė? Na, aš norėčiau tikro cream cheese, o ne varškinio varianto. Lašiša tokia, kaip lašiša Lietuvoje (jeigu ką, Lietuvoje nėra pati geriausia vieta valgyti rūkytą lašišą, kaip ir Italija, pavyzdžiui, nėra gera vieta skanauti kinų maisto). Bet skanu ir smagu, man patinka čia. Man paprašius, perpjautą beigelį, prieš pertepdami, kiek pašildė, kad būtų kaip skrebutis. Tai – pasirinkimo reikalas. Bet aš rekomenduoju taip.

Beigelis ir brangus limonadas

Užsigeriu brangiu ir geltonu, kaip Buratinas, Fritz limonadu (€1,90) – štai taip ir reikia, ačiū labai. Gyvenimas pavyko. Afrikoje tiek, kiek kainavo tas limonado butelis, užtektų žmogui pramisti dvi dienas. Bet mes žinome, už kokią Lietuvą kovojome, ji tikrai nepanaši į Afriką, ir ši užkandinė yra jums pavyzdys tos krypties, kuria eis mano šalis, norėsite ar ne. NATO karo bazės, skandinavų bankai, žydiški beigeliai. Ir net nebandykite jų vadinti „didriestainiais“, kaip jau bando priversti kalbos naciai. Ne, mes vadinsime šias baronkas taip, kaip jas šimtmečiais vadino Vilniaus gyventojai.

Aš dar kartą sakau, kad Vilniui reikia daugiau tokių vietų. Linkiu audringo ir ilgo klestėjimo. Keturios žąsys iš penkių.

Halės Bistro, Halės Turgus, Pylimo g. 58, Vilnius. Tel. +370 671 40040. Facebook profilis.

Nuo antradienio iki sekmadienio, nuo 09:00 iki 16:00.

Grietinėlės spalvos restoranas prie įėjimo į Bernardinų sodą

Taip, tai antraštė specialiai jums, skaitytojai, kurie straipsnių neskaitote, o peržiūrite tik antraštes, ir dar ateinate komentarų paskaityti ir sakote, kad nerašyčiau daugiau.

Rašysiu, mielieji, rašysiu. Jūs visi būsite jau užmigę amžinu miegu ir nužengę į pragarus, o aš dar rašysiu, o mane skaitys jūsų vaikai, skaitys taip užsidegę ir atsidėję, kad dėl to skaitymo net jums gėlių ant kapo negalės atnešti. Tačiau koks jums tada bus skirtumas? Jokio.

Aptarnaujantis personalas atrodo taip stilingai, kad pasijutau labai paprastas

Bet pereikim prie temos, nes čia straipsnis apie maistą.

Restoranas Strange Love, kas lietuviškai reikštų „keista meilė“, atsidarė prie įėjimo į Bernardinų sodą, kuris kažkada buvo Sereikiškių parkas, o prieš tai Jaunimo sodas, o prieš tai ten vienuoliai augino savo žoles ir daržoves, ir ko tik ten nebuvo nuo tų laikų, kai kunigaikštis Gediminas medžiojo ir naktį regėjo geležinį vilką. Įsikūręs pastate, kur anksčiau buvo Juškaus Galerija.

Lietuviška vasara patikėję gali lepintis ant pievutės

Pirmasis įspūdis – labai erdvu. Per du aukštus. Lauke – ir staliukai, ir pievelė, ant kurios išdėlioja dekius, kur žmonės išsidrėbę, kaip kokiame miesto parke. Paskui pagalvoji – čia juk ir yra miesto parkas. Viduje akimirksniui pasirodė panašu į Seklyčią Nidoje, tik daugiau baltos spalvos (žinoma, su viltim, kad nebus maistas kaip Seklyčia Nidoje, jei suprantate, ką aš noriu pasakyti).

Maistas turi būti kitoks. Restoraną sumanė jaunuoliai, kurie vadina save „organoleptikais“, ir labai rimtai į viską žiūri (na, bent jau pavadinimas tai tikrai radikalus). Gerai, pažiūrėsiu ir aš.

Antrasis aukštas ir balkonas

Valgiaraštis trumpas ir ten skausmingai, iki detalių viskas apgalvota. Matosi, kad kiekvieną patiekalą jie svarsto ir kuria ilgai ir kruopščiai. Čia šaudo meno kūriniais, čia ne konvejeris. Vynų korta – protinga ir gana netikėta (vynai man žinomi, bet tikrai čia sudėti ne tie, kuriuos renkasi restoranai dėl geriausių maržų ir ilgiausių mokėjimo atidėjimų).

Šaltą ispanišką sriubą pylė į lėkštę iš ąsotėlio

Šalta šviesi ispaniška sriuba ajo blanco (€5) migdolų ir česnakų emulsija, su gėlyčių žiedlapiais, buvo neįtikėtina pradžia. Vasarą visos šriubos turi būti šaltos. Visos sriubos turi būti kaip šita. Čia kaip skysti nesaldūs ledai.

Lašišos užkandis, lengvai sūdytas ir apdorotas neaukštoje temperatūroje

Lašiša (€7), sakote? Lašiša. Vaizdo iliuzija: tai, kas padėta ant lėkštės, atrodo kaip tik ką išpjautas sashimi klasės lašišos gabalėlis, o paragavus, konsistencija visiškai kitokia: virtuvės vadovė sako, kad lašišą pirma trumpai sūdo (labai trumpai – minutėmis, ne valandomis), paskui termiškai apdoroja žemoje temperatūroje, ir išeina keistas dalykas – lašišos skonis, lašišos išvaizda, o konsistencija glumina švelnumu.

Vilkešeris traškia odele buvo nerealus

Pagrindiniai patiekalai – keptas vilkešeris (€15), traškia odele, buvo kaip svajonė apie greitą maistą, padaryta iš labai labai gero maisto. Žinau, restorane Šiaurės jūra, irgi puikus vilkešeris, kurį esu gyręs, tačiau čia visai kitoks pojūtis. Čia toks pusiau žuvies traškutis, nors vėlgi ne – iš kitos pusės labai švelni žuvis. Sunku paaiškinti, bet labai gera valgyti.

Jautienos dešrelės su perliniu kuskusu

Sausai brandintos jautienos dešrelės (o taip, dešrelės, kaip retai jos pasirodo restoranuose – matyt, yra manoma, kad tai prastas maistas), €12, yra puikios – tikrai nuoširdus, jaukus namų maistas. Jau girdžiu, kaip keiksis tie, kam porcija dešrelių už kem litų yra siaubas ir nesąmonė. Supraskite, šis restoranas – ne jums. Ši apžvalga – ne jums. Aš – ne jums. Greičiausiai ir didžioji dalis gerųjų dalykų, kurie vyksta, rodomi, valgomi, klausomi, skaitomi pasaulyje yra irgi ne jums. Tai nereiškia, kad jūs blogesni. Tiesiog tai ne jums, ir tai nieko blogo. Jūsų žiūrimi TV šou ir sumuštiniai su šlapia daktariška dešra irgi yra ne man, ir nieko čia tokio. Ko atėjot skaityti šitos apžvalgos? Vien todėl, kad tikėjotės, kad paskaitysit ką nors nepadoraus apie tai, kaip Užkalnį prie parko pamylavo? Tai jums bausmė. Galva reikia galvoti, o ne antraštėm kvailioti.

Kanelė su aviečių ikrais

Apie desertus (kiekvienas €4) daug papasakoti negaliu, nes nesu desertų mėgėjas, nors man dažnai tenka juos vertinti. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei būčiau jų mėgėjas, tikrai būčiau laimingas, o dabar jie visiškai negadino bendro, gilaus įspūdžio apie tai, kad čia ne valgį gamina, čia ruošia šventę, čia išsidirbinėja tie, kas supranta, prieš tuos, kas supranta.

Šefo užkandėlė ir dalykai

Virėjo išsidirbinėjimas yra labai gerai, kai tai daro profesionalai, kurie žino, ką daro ir dėl ko. Kliento išsidirbinėjimas yra puiku, kai tai daroma ten, kur jo išsidirbinėjimams yra pasiruošę. Šį kartą jaučiuosi pataikęs ten, kur norėjau. Pilvo neprisikimšau, turėjau gausybę naujų potyrių.

Temstant, įsižiebė Trys Kryžiai

Buvome atėję trise, bet kolega išgėrė tik vieną alaus, o valgėme dviese, ir sumokėjome €61,50 ir dar dešimt eurų arbatpinigių.

Man atrodo, kad tokių restoranų Vilniui reikia. Reikia dar kokių dvidešimties ar trisdešimties, ir tada mes būsime Vakarai. Reikia tokių kaip šis, kaip Liutauro Čepracko studija, kaip Arūno Oželio restoranai, kaip Sweet Root, kaip Stikliai, kaip naujasis Telegrafas (kai jų ispanas šefas pradėjo visus stebinti ir negali sustoti), kaip Agave Kaune, kaip Egidijaus Lapinsko ir Armino Darasevičiaus Time ir Dine, kaip IDW Esperanza Resort su jų užribiniu šefu – visa tai yra restoranai ne tiems žmonėms, kurie ateina prisikimšti ne dėl prakeikto „gero kainos ir kokybės santykio“, kas yra tik kitokiais žodžiais aprašomas funkcinis valgymas dėl pasisotinimo; ne, tai restoranai tiems, kas iš valgymo laukia teatro, potyrio ir pakylėjimo.

Nežinau, kaip jaunuoliams seksis užpildyti šias dideles patalpas ir uždirbti pinigų iš savo sumanymo, bet dabar – penkios žąsys iš penkių, ir sveikinu dar vieną šios vasaros Vilniaus atradimą. Pasakų miestas nepaliauja stebinti.

Strange Love, Barboros Radvilaitės g. 6B, Vilnius. +370 626 69218. Tinklalapis. Facebook profilis.

Pirmadieniais nuo 15:00 iki 22:00, nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 08:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 08:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo 10:00 iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo 10:00 iki 22:00.

Vaizdas iš lauko – Ertlio Namas

Vilniaus Senamiestyje nauji restoranai atsiranda itin retai. Gal dėl to, kad nuoma nežmoniškai brangi, ypač pagal naujai pasirašomas nuomos sutartis, nes Senamiestyje gyvenantys žmonės vis labiau darosi aikštingi ir, lyg kokie lėtiniai skundikai ir humanizmo gynėjos smailomis nosimis, vis ieško, dėl ko čia įsižeidus.

Šviestuvai atsispindi

Aną dieną vakare (dar nebuvo dešimtos) buvau viename filmavime Vilniaus Gėlių gatvėje (čia tokia prie stoties, pro kuria troleibusai važiuoja nuo Halės turgavietės į traukinių stotį). Kur buvę, kur nebuvę, atsirado du gyventojai, vidutinio amžiaus pora tamstamokytojų veidais, ir dar su mažu šuneliu, ir pradėjo aiškintis – o ką čia filmuoja? O kada baigsite? Nes mums jūsų generatorius labai burzgia. Jie tuo domėjosi, bandydami perrėkti pravažiuojančius troleibusus ir automobilius, patys nepastebėdami ironijos.

Telefone, kaip veidrodėlyje, yra lubos ir lempos

Bet kuris operatorius, dirbantis Vilniuje, jums pasakys, kad gyventojai išlenda ir varo aiškintis visada, net jei ant šaligatvio prie kokio nors namo iš ko nors ima interviu. Jiems neburzgia, bet šiaip norėtų uždrausti, kaip šį savaitgalį kažkokia ragana-gyventoja (tai turėjo būti moteris, ar ne?), kuri paskambino į policiją, nes tik devyniasdešimtais gyvenimo metais pastebėjo, kad gyvena greta Lofto, kur vyksta, tik pagalvokite, koncertai. Kai ji iškeliaus į kitą, geresnę vietą (geresnę, nei buvusios magnetofonų gamyklos kaimynystė), tegul ją apgyvendina pragare prie amžinai veikiančio vestuvinės muzikos festivalio, 24 valandas per parą. Ir tegu tada pabando skambinti į policiją.

Gėlės ant stalo

Bet čia apie restoranus, arba, tiksliau, apie restoraną. „Ertlio namas“ yra vienoje labiausiai išpuoselėtų Senamiesčio gatvių, Šv.Jono, prie Universiteto senųjų rūmų ir Pilies gatvės.

Restorano interjeras atrodo labiau kaip galerija

Pirmas jausmas ir įspūdis – muziejus, ne restoranas. Puošyba ir paveikslai (nors ne visi mano skonio), kaip kokioje galerijoje. Daug daug baltos šviesos. Po langais vaikšto turistai. Vietos pakankamai daug, stalai nesugrūsti. Indai ir įrankiai – švyti.

Paveikslas ant sienos

Trumpas valgiaraštis, toks trumpas, kad trumpesnio Vilniuje nėra. Greitojo maisto restoranuose ir tai didesnis pasirinkimas. Man patinka: aš visada visiems sakau, siūlau, liepiu, rekomenduoju siaurinti valgiaraščius: kuo mažiau patiekalų, tuo didesnės galimybės juos gerai pagaminti. Čia meniu viskas susiaurinta siauriau, negu tarpai tarp Paryžiaus restorano staliukų. Du antrieji patiekalai, ar galite patikėti? Mano svajonė išsipildė.

Patiekalai po gaubtais

Prie patiekalų nurodyta, su kokiu istoriniu laikotarpiu jie siejami (net jei, kaip yra vėžienės atveju, ji yra patiekiama su bulvėmis, kurių tuo metu Lietuvoje nebuvo, tačiau šeimininkė taip ir pasako).

Restorano langai išeina į Šv Jono gatvę

Ar aptarnavimas lėtas? Mums gal pasisekė labiau, viskas buvo proto ribose (nors, Dievas matė, tikrai mačiau greičiau dirbančių restoranų). Atsiliepimas iš vieno draugo, nuėjusio šią savaitę, gerai nenuteikė – jis išėjo keikdamasis ir dabar daug rašo internete. Jis teisus – negalima versti laukti pusantros valandos. Aš irgi teisus – man nereikėjo laukti pusantros valandos.

Vėžienė pilasi į lėkštę

Vėžienė (€6) turbūt buvo geriausias patiekalas, dėl kurio galima būtų eiti dar ir ją užsisakyti vėl. Teatriškai pilama į lėkštę iš asotėlio, ji buvo švelni ir kvapni.

Vėžienė

Vėžiai čia atliko aristokratišką vaidmenį, nė kiek nepanašūs į skeltanagių burliokų užkandį „prie alaus“ (girdi, savo pasigaunam, išsiverdam, bambalinio įsipilam, ahahaha, nieko nėr geriau, čia tikrų žmonių skanėstai, ne koks ten jūsų poniškas prasimanymas).

Putpelė su šutintais žirniais

Kitas užkandis, putpelė su šutintais žirniais, man patiko stangrumu ir griežtu sūrumu (€9,50). Ne, tai ne XXI amžiaus mėsa, krentanti nuo kaulo ir tirpstanti burnoje – tai priminimas, kaip valgydavo XIX amžiuje. Kokios mintys kyla? Šiais laikais ruošimo metodai ištobulėjo. Anais laikais viskas buvo arčiau prie žemės, dangaus ir vandenų.

Veršiena su šakniavaisiais

Pirmasis pagrindinis patiekalas buvo veršiena su agrastais, su pastarnokų ir morkų tyre, ir, kaip meniu buvo pasakyta, su „lietuviškais šakniavaisiais“ (€17). Sako, XVI ir XIX amžiaus receptai. Gera veršiena, tyrė maloni, o lietuviški šakniavaisiai, kieti ir nuobodūs, yra ta priežastis, kodėl lietuviško maisto restoranų nėra visame pasaulyje, kaip itališkų ar japoniškų. Todėl, kad mes graužiam prakeiktas ropes ir pastarnokus, kaip kokie laukiniai šernai, ir todėl, kad mums reikia prancūzų ir ispanų, kad išmokytų tuos velnio gumbus paruošti taip, kaip pridera. Tai dar viena istorinė pamoka.

Antra vertus, ir vonios kempinę galima skaniai paruošti, užkepus su sūriu, skonio stiprikliais ir pašlaksčius pakankamai kečupo (aš bandžiau, skonis toks netikėtas) – bet ar nebūtų geriau tiesiog rinktis skanias daržoves, o ne tas, kurios tegu toliau tūno sau po žemia, gal kokie kurmiai norės užkandos prie televizoriaus.

Erškėtas

Keptas erškėtas su garstyčiomis (€15) buvo labai švelnus, ir aš tikiu, autentiškas. XIX amžiuje, o ir vėliau, lietuviams patiko žuvį virti iki košės konsistencijos, kaip paskui sovietinės valgyklos mokė liaudį virti lakštinius – nė viena bobutė nepatikės, kad jie turi būti pusiau kieti, al dente – ne, tegul būna šviežiai numirusio sodo slimoko konsistencijos. Tai ne priekaištas. Šis restoranas rodo, kaip buvo anksčiau.

Jogailos desertas

Jogailos desertas (taip ir vadinasi, €5), XIV-XV amžiaus, iš esmės buvo smulkiai pakapoti agurkai ir kriaušės taurėje, užpilti medum ir vynu. Žinoma, kunigaikščio ir dinastijos pradininko laikais jis turbūt ne penkis eurus kainavo, o žymiai brangiau. Mano mintys? Nenorėčiau būti kunigaikščiu arba karaliumi. Jei aš būčiau kunigaikštis XIV arba XV amžiuje, aš reikalaučiau saldžių spragėsių su kola. Ką, nežinote, kas tai yra, sakyčiau tarnams – o gal pradėsite mikliau galvoti, kai nukaposiu keliems iš jūsų galvas? Bet jau tikrai neneštų jie man kapotų agurkų, ačiū labai.

Slyvų pyragas

Slyvų pyragas (€5) su slyvų ledais man buvo vidutiniškai skanus, mano kolegei patiko žymiai labiau.

Sviesto užtepėlė ir duona ant stalo

Gėrėme baltąjį vyną (Henri Bourgeois, Sancerre, Les Baronnes, €45) – labai aromatingas, su ananasų ir kitų tropinių vaisių aromatais, ir sultinga rūgštimi. Brangokas, kaip maistas prie vakarienės, tačiau šiame restorane pigių vynų nesiūlo – gal ir gerai, jiems irgi reikia iš kažko užsidirbti.

Čekis iš restorano

Dviese sumokėjome €102,50 ir arbatpinigius.

Čia galima atsivesti užsieniečius, kuriems norima parodyti kažką įdomesnio, negu įgrisusius išbadėjusių valstiečių bulvinius patiekalus, visokius cepelinus, vėdarus ir kugelius. Šis restoranas parodo, kad Lietuvoje buvo ir kitaip, ir ne visi iš medžio iškritę buvome. Įdomi patirtis, ir geras sumanymas – restoranas su mintimi. Keturios žąsys iš penkių.

Ertlio namas, Šv. Jono 7, Vilnius. Tel. +370 669 75515. Tinklalapis. Facebook profilis.

Trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais – nuo 13:00 iki 23:00 valandos.

Restoranas Didžiojoje gatvėje

Aš daug ko tikiuosi iš Vilniaus maitinimo įstaigų, nes esu gyvas viltimi. Kaip ir kiti, išmanantys ir kritikuojantys maistą, aš tikiuosi, kad Vilniuje atsidarys geras Tailando virtuvės restoranas, o ne vien šen bei ten bus pateikiama sriubos su kokosų pienu, kurią gamina pargrįžę iš kelionių hipsteriai.

Aš tikiuosi, kad Vilniuje atsiras tokio kinų maisto, kuris nebūtų importuotas per Rusiją nuo Sovietų Sąjungos griuvimo laikų, ir tai nebus pagaliau vien neaiški saldžiai rūgšti pliurzė ir „traškūs gabalėliai“ bus traškūs, o ne prieš savaitę nuskinto patižusio pomidoro konsistencijos.

Alyvuogės ir paštetas su sezamais

Aš tikiuosi, kad atsiras geros amerikietiškos picos greta jau esančių itališkų – bent jau tokios, kaip tikros Pizza Hut, Papa John‘s arba Domino‘s tinklinės (aš svajoju ir apie tikras čikagietiškas, bet turbūt greičiau jau lietuviai astronautai išsilaipins mėnulyje). Ir ačiū, kad klausiate – tie Pizza Hut restoranai, kurie yra Lietuvoje, nėra tai, ko man reikia. Kas supranta apie amerikietiškas picas, tie žino, ką noriu pasakyti.

Bet kartais būna, kad už neabejotinus nuopelnus arba per laimingą atsitiktinumą gauni, ko nesitikėjęs. Aš, pavyzdžiui, visiškai nesitikėjau, kad mano Vilnius (ir dar kur – Didžiojoje gatvėje, kur atrodo, visi pastatai ir visos įstaigos pažįstami atmintinai) ilgai ilgai buvęs neužimtas pastatas pavirs importu iš Niujorko.

Toks veidrodis ant sienos. Kaip Amerika.

Ne bet kokio Niujorko, itališkojo Niujorko iš filmų.  Aš visai nelaukiau šito.

Restoranas Ti‘ana (neklauskite manęs apie pavadinimą, man jis visai ne prie širdies, aš žinau, kad tai miestelis Sardinijoje, bet prie ko čia Sardinija?) yra turistinėje Vilniaus širdyje. Tai vienas nuostabių Vilniaus bruožų: čia visiškai centre, ant paties turistinio tako, yra puikų restoranų, o ne vien bjaurios gaudyklės keliautojams.

Valgiaraštis yra sveikai neilgas

Restorano pavadinimo logotipas ant lango – baisesnis už karą. Nežinau, kas piešė tas raides, tačiau arba jos tikslingai ironiškos, arba aš kažko nesuprantu. Tiek to, raidžių valgyti nereikia.

Restorano interjere ir valgiaraštyje  – jokio kaimietiško Sardinijos vargo, jokio smėlio tarp dantų. Čia viskas tviska Amerikos prabanga, kurią sau leisdavo italai, persikėlę į naująją tėvynę už Atlanto ir ten prakutę iš visokių versluų, nuo alyvų aliejaus iki reketo. Taip, tai italų amerikiečių restoranas, nors ir skelbia save kaip „Viduržemio jūros virtuvės“ įstaigą.

Alyvuogių aliejus ir balzaminis actas

Matėte filmą „Krikštatėvis“? Aišku, kad matėte (jei nematėte, kam dar mano rašymus skaitote?). O atsimenate, kaip jaunas Michael Corleone paprastame Bronkso italų restorane nušauna Niujorko policijos kapitoną Marc McCluskey ir konkuruojantį mafijos veikėją Virgil Solozzo? Tą restoraną visi prisimena iš prabangių šachmatinių grindų. Režisieriui tos grindys taip patiko, kad jis tyčia stengėsi, kad jos būtų geriau parodytos kadre. Pilies gatvėje trūksta tik tokių grindų. Ir atrodo viskas kiek prabangiau, nei Bronkse.

Restoranas taip rimtai žiūri į maistą, kad šefas iš Milano yra čia tik antrasis šefas (pirmasis šefas yra lietuvis, grįžęs iš užsienių po nemažų pasiekimų svetur). Bet šiandien pas mus ateina būtent italas. Štai, nuotraukoje. Ir čia jau nebe Niujorkas, čia tikra Italija – jis kalba itališkai žymiai daugiau, negu aš jam galiu atsakyti, bet jis atsipalaidavęs ir laimingas.

Šefas iš Milano visame gražume

Užkandžiams paprašome šukučių ir Angus jautienos tartaro.

Jautienos tartarą gamins tiesiog ant stalo

Tartarą (€15) gamina prie mūsų, tiesiog ant stalo, stikliniame dubenyje – ir kiaušinis, ir kaparėliai sumaišomi čia pat, ir tas tartaras yra puikus.

Jautienos tartaras jau pagamintas

„Totoriškas bifšteksas“, taisote mane jūs? Netaisykite, nes taip niekas nevadina, o jei kas vadina, tai tik tie, kas niekada tokio nėra valgę, nes minta namie pervirtais lietuviškais lakštiniais su sviesto skonio riebaliniu mišiniu ir batono skonio duonos gaminiu.

Šukutės

Šukutės (€13) – drąsiai šiuo metu geriausios Vilniuje. Taip, žinau, puikiai gamina ir Šiaurės jūra, ir St Hubertus, bet čia sultingumas ir tiesiog nepadorus elastingas pūpsojimas yra pasakiški. Hollandaise padažas ant jų yra dieviškas. Ar eisiu ten vėl ir ar vėl užsisakysiu šukučių? Paklauskite manęs dar kartą, kad ir vėl galėčiau atsakyti teigiamai.

Niujorko steikas

Jautiena (Niujorko juostelės išpjova, su šiek tiek riebaliuko), pažymėta nuostabiomis apanglėjimo žymėmis, kurias turbūt po kelių metų uždraus Europos Sąjungoje, nes per gerai atrodo, ir bulvių koše, kurią pagamino itališkai, su pesto ir parmezanu, buvo verta visų €25. Kai gali suvalgyti puikų kepsnį, kaip Amerikoje, ir nė trisdešimties eurų nesumokėti, žinai, kad ir Vilniuje galima gyventi.

Tagliatelle su krevetėm

Lakštiniai (tagliatelle) su krevetėmis buvo irgi pabrėžtinai itališkai-amerikietiški, galingo skonio ir išraiškingi – toks pastos patiekalas, kurio niekas paniekinamai nepavadins „makaronais“.

Šokolado bomba

Aš seniai nebuvau toks patenkintas visa vakarienės aplinka, kur viskas, regis, sumanyta ir įvykdyta ne kaip patiekalų seka iš virtuvės, išdėliota ant stalų, o kaip išbaigta patirtis, gero vakaro jausmas, kuris nepriklauso nuo orų už langų. Tai moka kurti amerikiečiai, tai moka kurti italai, ir tai moka kurti italai Amerikoje. Dabar tai sukūrė lietuviai Vilniuje.

Tiramisu

Dviese sumokame už vakarienę €73 ir arbatpinigius. Galėjom dar daugiau išleisti, jei būtume šaudę brangesnius vynus, bet niekada neturiu tikslo išleisti kosminius pinigus. Nors nemanau, kad kuklumas yra didelis privalumas, bet malonu ir puikiai praleisti vakarą, ir labai daug neišsitaškyti.

Nors tikrai tokio restorano nesitikėjau, jo labai labai reikėjo. Nukrito tiesiai į delną, kaip sniegas vasarą ir kaip nekviesta meilė. Penkios žąsys iš penkių.

Tiana, Didžioji g. 3, Vilnius. Tel. +370 643 28888. Facebook profilis.

Nuo ketvirtadienio iki ketvirtadienio, nuo 11:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais ir šeštadieniais, nuo 11:00 iki 01:00.

Restorano iškaba

Tegul niekas nesako, kad aš einu tik į tas vietas, kurias įkuria mano draugai. Tegu niekas nesako, kad rašau už restoranų pinigus ar maistą. Ir tegu niekas nesako, kad aš vertinu viską tik pagal savo asmeninį skonį, kuris apima burgerius, sušius, picas, Tailando karius, žalią žuvį, jūros gėrybes ir įvairiausias dešreles.

Patalpos yra properly nurautos

Aš buvau Klaipėdoje, ir po paskaitos „Kultūros fabrike“ (nueikite kada nors, buvusiame cigarečių fabrike Bangų gatvėje yra fantastiška erdvė menams ir visokiems kūrybininkams, ir jie pakankamai plačiai žiūri, taip plačiai, kad net mane kviečia paskaitų skaityti) priėjo vaikinas, sako, jums turbūt daug rekomenduoja visokių restoranų, ateikite į tokį vegetarišką Senamiestyje, sako.

Apie restorano idėją ir vertybes

Tai ne taip keista, kaip jums galėtų pasirodyti. Aš esu buvęs vegetarų restorane (Vilniuje, Augustijonų gatvėje), ir tai buvo labai neblogai. Aš net pas žaliavalgius buvau, ir likau gyvas, nors ten man ir mažiau patiko. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad tai mano maistas ir mano pasirinkimas.

Baldai iš europalečių

Jau esu rašęs, kad „vegetaras“ yra senas Amerikos indėnų žodis, ir jis reiškia „blogą medžiotoją“. Tai jums turėtų kai ką pasakyti.

Pagrok su manim

Tačiau geras, patyręs specialistas turi sugebėti vertinti ir nepatinkantį maistą, ir aš tai ir padarysiu. Aš neapsimetinėsiu, kad jie mane konvertavo, tačiau aš turiu vegetarų skaitytojų (net ir veganų tarp jų yra), ir tegul jie išgirsta mano nuomonę apie tai, ką valgyti uostamiestyje, kai mėsos nesinori arba negali.

Interjeras

Restoranas yra tuščioje Sukilėlių gatvėje, kuri yra prie tuščios Turgaus aikštės tuščiame Klaipėdos Senamiestyje. Man kaskart patinka statytis automobilį. Čia Klaipėda – nori skersai, nori išilgai, vietos visiems užteks. Žinoma, restoranams būtų geriau, jei lankytojų ir automobilių būtų tiek, kad mašinos statymas būtų vargas. Bet ką padarysi. Užtat gerai keliautojams, tokiems, kaip aš.

Paveikslai ant sienų, daugybė jų

Užlipame į antrą aukštą. Ant sienų daug paveikslų, dešimtys jų. Senas pianinas. Baldai pagaminti iš europalečių, ir groja Bob Marley. Visą laiką groja Bob Marley. Ant lentynų seni daiktai ir stalo žaidimas. Pusė virtuvės atvira.

Kaip pas mamą ant aukšto

Šefas siūlo kuo daugiau šnekėtis, nes tada bus, sako, skaniau. Sako padavėjai: užkepėlę šiandien darys kitaip, padavėja klausia – kaip, jis sako, nesakysiu, pamatysi. Aš jums sakau, čia viskas nurauta, ir taisyklingai nurauta.

Restorano žmonės

Problema su atsilupusiais restoranais yra tokia, kad dažnai jie būna atsilupę per mažai. Juose kartais žmonės žaidžia restoraną ir bando kuo nors truputėlį pasipuošti ar keistai ką nors pavadinti. Tačiau širdyje jie yra ta pati kooperatinė kavinė su karbonadu širdyje.

Čia, Laimės skonyje, tokios problemos nėra. Čia iš tikrųjų viskas atsilupę. Aš net nesu tikras, ar šio restorano žmonės mato tokias pat spalvas, kaip ir aš.

Sriuba

Sriuba (€2) atnešama babos lėkštėje, kuri tikriausiai nuėjo ilgą kelią nuo keramikos fabriko kur nors Charkove, paskui buvo įsigyta Lietuvoje, paskui ją pakeitė į geresnę ir šitą išvežė į sodybą, paskui iš sodybos pas babą į kaimą, o paskui baba atidavė anūkui, kai jis atidarinėjo restoraną. Ši lėkštė turi daugiau istorijos, negu Valdovų rūmai Vilniuje. Pati sriuba yra skani, užsisakyčiau vėl.

Daigintų kruopų kotletas

Vegetariškas (daigintų kruopų) kotletas (€4) man pasirodo skaniausias iš visų dalykų, kuriuos ragauju. Aš suprantu, skamba labai keistai, bet dalykas yra visiškai valgomas ir net skanus tiek, kad galėčiau užsisakyti ir vėl. Tai labai stiprūs žodžiai apie vegetarų patiekalą iš Andriaus Užkalnio.

Kimštainis toks kaip kokia pizza calzone

Daržovių troškinys (€4), kimštainis (€3) ir užkepėlė (€2,50) yra iš esmės tik įvairiai termiškai apdorotų daržovių variantai (kimštainis yra gaminamas su sūriu, kas suteikia daugiau skonio, tačiau man asmeniškai duoda sunkumą skrandyje, po kurio galvoju, kad daugiau nebevalgysiu nieko ir niekada.

Užkepėlė

Gal čia mano problema. Gal tiesiog aš nepratęs prie tokio maisto, nes viskas pagaminta rūpestingai ir su meile. Gerai, gal vegetarų meilė yra visai kitokia, kas ten žino.

Arbatinukas su žolelių arbata

Žalias geriamas kokteilis man labai patinka, taip pat ir žolelių arbatos, net jei tai nėra mano įprastinis pasirinkimas. Aš toliau klausausi Bob Marley ir galvoju, kaip aš noriu aprašyti šį restoraną.

Troškinys

Man nepatinka vegetarų maistas iš esmės, aš manau, kad jis priešiškas žmogaus natūrai, bet man patinka žmonės, kurie sukūrė šią vietą, ir aš norėčiau, kad jiems sektųsi.

Valgiaraštis prie baro

Dviese sumokėjome €19,50 ir arbatpinigius ir nesuvalgėme nė pusės, ką užsisakę (didžiulės porcijos). Manau, keturios žąsys iš penkių. Net jei tokios vietos nebūtinai labiausiai už viską reikia man, jos reikia Klaipėdos restoranų scenai ir asortimentui. Keturios žąsys iš penkių.

Laimės Skonis, Sukilėlių g. 2, Taravos Anikės aikštė, Klaipėda. Tel. +370 630 52463. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio, 11:00 – 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais, 11:00 – 23:00.

Palaimos lašai

(RĖMĖJO SKILTIS)

Aš pats desertų nemėgstu, nors man su jais tenka susidurti nuolatos. Arba ragauti, arba teisėjauti, arba rašyti.

Vienas žmogus man yra sakęs šitaip. Tiksliau, sakiusi: man atrodo, aš turiu atskirą, antrą skrandį desertui; kad ir kiek būčiau pavalgiusi, vis tiek dar yra vietos desertui. Ir aš ją suprantu. Nors čia ir ne apie desertus, nors dalykas ir susijęs su vakaro pabaiga. Arba antrąja puse. Arba gerąja puse, pavadinkim šitaip.

Vakaro pabaigoje visada būna prabanga, kuri šiek tiek balansuoja ties neleistina. Dažnai sakoma: „viskis ir cigarai“, bet šį kartą bus brendis ir cigarai.

Kažkada, kai buvau labai labai jaunas, pradėjęs dirbti Britanijoje, susiradau papildomą darbą, kuris buvo svajonių darbas: išsilaikęs tenykštėje Užsienio reikalų ministerijoje specialius egzaminus ir praėjęs paruošimą, buvau „vertėjas ir lydintysis pareigūnas“ retoms, bet rinktinėms delegacijoms iš Lietuvos, kurias Britanijos vyriausybė kvietė į šalį maždaug savaitėlei, gerai praleisti laiką. Tai buvo būdas įtakingų žmonių tarpe kultivuoti Anglijos draugus, net ne lobizmas, bet subtilus įtakos plėtimas.

Kamšis toks kamštis

Ne, neminėsiu jokių pavardžių, kas tada buvo atvykę iš Lietuvos. Konfidencialumo terminai pasibaigę, bet padorumas tęsiasi amžinai.

Kaip lydintysis pareigūnas gaudavau ne tik sultingą atlyginimą (atsimenu, per dieną gaudavau apie 400 svarų, kas prieš dvidešimt metų tikrai buvo daug, mano pradinis atlyginimas nacionalinio transliuotojo biure sudarė ar tik ne 1200 svarų per mėnesį po mokesčių), bet ir šiokį tokį biudžetą visokiems svečių priiminėjimo dalykams: po Londoną ir kitus miestus vežiojo neblogai atrodantys juodi automobiliai Daimler su kostiumuotais vairuotojais, puikūs viešbučiai, teatrai, na, ir maistas buvo toks, kad visi buvo laimingi (tai nebuvo taip lengva, kaip atrodo – 1995 metais Britanija dar nebuvo tokia pasaulio kulinarinė sostinė su krūva vienas per kitą labiau švytinčių garsių šefų, kaip Jamie Oliver, ir vynas tada nebuvo pagrindinis šalies gėrimas, mat visi gėrė daugiau alų; galbūt sunku įsivaizduoti, bet laikai buvo žymiai paprastesni net ir toje šalyje, ne tik Vilniuje nebuvo Akropolio).

Tarnybinėje instrukcijoje buvo nurodyta, kad restoranuose ir kitur su svečiais mokesčių mokėtojų pinigai turi būti leidžiami protingai ir dosniai, „tačiau be nereikalingos ekstravagancijos“. Prie vakarienės ar pietų buvo priimtinas „tinkamas vynas“, ir buvo nurodyta, „tačiau Užsienio reikalų ministerija prašo susilaikyti nuo brendžio ir cigarų po maisto“.

Pasislėpsniuose užu stiklo gėrimas

Čia jau buvo per didelė prabanga.

Brendis visada yra tas gėrimas, kuris tikrai ne dėl prisigėrimo, kurio vartojama po tiek nedaug, kad retai kas sako „pabaigėm brendžio butelį“, ir kur atsakingas vartojimas nereikalauja priminimo, net jei kas nors tokio parašyta ant etiketės.

Senovinis brendis Ararato muziejuje

Lietuvoje, o ir kitur, ypatingą ir keistą vietą užima armėniškas brendis Ararat. Aš jums surašysiu keistenybių, apie kurias nepagalvojote, ir nesakysiu, kad gera mintis turėti butelį prie gėrimo, kad vakaro užbaigimas namie būtų dar geresnis, negu jo praleidimas, bet pagalvokite patys. Keturi dalykai apie Araratą butelyje.

Taip gamina

1. Lietuviai su šiuo gėrimu susipažino dar iš tų laikų, kai dalykai pas mus ateidavo per Sovietų Sąjungą. Tuo pačiu metu tai – ne nostalgijos produktas. Tai – ne indiška tirpi kava ir ne ikrai iš Šalčininkų, kurie liūdnai liudija pagrindinę rinkos taisyklę: „kiek moki, taip ir gauni“.

Pirmiausia, šiais laikais gaminamas Armėnijoje prancūzų giganto Pernod-Ricard tų pačių armėnų rankomis, tose pačiose sienose, kaip ir seniau, iš tų pačių vynuogių, augančių tuose pačiuose slėniuose, bet tai jau Vakarų gaminys. Tai labiausiai vakarietiškas dalykas iš visko, ką rasite Armėnijoje, nors etiketė ir pavadinimas skamba praeitimi. Disonansas, iš kurio ateina įdomumas.

Zvartnots katedra

Be to, pagalvojus, kiek moki – tiek ir gauni. Tai įperkamas, bet ne biudžetinis gėrimas. Niekas neperka Ararato, kaip pigesnio pasirinkimo vietoje kito brendžio. Taip kažkada gal ir buvo, toks trumpalaikis nesusipratimas. Taip nebėra.

2. Sovietų Sąjungoje armėnišką brendį, kaip ir kitus brendžius, vadino „Armėnišku konjaku“, nepaisydami to, kad tikras konjakas yra Prancūzijoje. Skirtingai nuo azerbaidžanietiško ir moldaviško konjako, ir juo labiau skirtingai nuo „Tarybinio šampano“ iš Charkovo ir Tulos, Ararato atveju šis pavadinimas nebadė akių ir neerzino. Net bazinė kokybė („trys žvaigždutės“) buvo aukščiau tam tikros vidinės psichologinės kartelės, ir tai nebuvo pakaitalas gerai produkcijai. Tai buvo – ir liko – geidžiama produkcija pati savaime.

Dar vienas apie gamybą

3. Būtent iš Ararato brendžio tarybiniai žmonės išmoko matuoti kokybę žvaigždutėmis. Žiūrėdami į leitenantų ir generolų antpečius, jie visada įsivaizduodavo Ararato butelį.

Ararato kalnas

4. Ararato pavadinimas ir paveikslėlis ant etikečių rodo kalną, kurio Armėnijoje nėra. Kalnas, armėnams šventas ir reikšmingas kaip mums – Gedimino pilis, yra Turkijos teritorijoje, nors aiškiai matyti iš Jerevano, stūksantis virš miesto it virš šalies. Drąsu vadinti nacionalinį gėrimą pavadinimu tautos prarasto kalno? Drąsu, žinoma. Tačiau galima, nes Ararato kalnas yra nacionalinis pasididžiavimas, kaip ir Ararato brendis. Tas kalno pavadinimo minėjimas padaro stebuklą: milijonams brendį geriančių tas kvepiantis riešutais, gėlėmis, degintu cukrumi, medumi, slyvomis ir dešimtimis kitų dalykų gėrimas (brandinimas, o ypač ilgas brandinimas, atveria begalines galimybes) Araratas, nors ir nesantis Armėnijoje, tapo Armėnija.

Kartais įsivaizdavimu galima perkelti kalną per valstybės sieną.

Burgeriai, jie yra dabartinės Lietuvos maisto panoramos dalis. Jų vietos niekas daugiau nebeginčija (nuotrauka: Andrius Užkalnis, kamera: iPhone, apdorojimas Hipstamatic / Pixelmator)

RĖMĖJO SKILTIS

Šiais laikais burgerius gamina beveik visi, kas tik netingi. Po sušių, burgeriai tapo nacionaliniu maistu, ir aš turiu pripažinti, kad kažkokiu būdu tapau burgerių pranašu ir velniu (čia jau priklauso, kaip kam atrodo). Tie, kas nori apie mane pasakyti ką nors nemalonaus, kalba apie bulkas su kotletais (kaip ir parodydami, kiek jie supranta apie maistą), likusieji manęs nuolatos klausia “kur geriausias burgeris Vilniuje” (aš dabar nesakysiu, nes esu jau pakankamai apie tai kalbėjęs).

Dabar mano mėgstamas prekybos tinklas Maxima – taip, aš pasakiau, mėgstamas, nes jie yra mano pagrindinė parduotuvė Mindaugo gatvėje, ir man jie yra geriausi, paskaičiavus ir įvertinus visus faktorius – irgi sugalvojo parodyti, ką moka, ir pakvietė mane paragauti. Renginys buvo nejuokais: laivas, plaukiojantis nerimi, su dideliu balionu Meistro Kokybė, kviestiniais svečiais ir keliais šefais, dirbančiais denyje

Maximos meistrai parodė, ką moka, atvirame ore ir prie visų akių.

Maxima, kaip ir visi didieji tinklai, turi savo šviežios mėsos liniją, ir jie pasirinko ją, kad parodytų, kaip gali lošti ir tame segmente, kur jie pasirodo nedažnai – paruošto restoraninio maisto.

Man buvo įdomiausia, ar jie gali nelabai lengvomis, improvizuotomis sąlygomis (upių laivelio denis nėra tam idealiai pritaikytos aplinkybės) padaryti maistą, palyginamą su tais, kas 7 dienas per savaitę kala burgerius vienas po kito: nuo tinklinių mėsaininių iki high-endo burgerių restoranų, kur žmonės vakaro pabaigoje gauna čekius, niekuo nenusileidžiančius restoranams, kuriuose kepsniai ir jūros žuvys.

Užkalnis prie mėsainių

Greta tradicinio (jautienos) burgerio, jie pasirinko retesnes, ir net Lietuvoje visai netikėtas, sudėtines dalis.

Jautienos burgeris buvo labai stipriai padarytas, tačiau, mano supratimu, labai tradicinis. Išskirtinumą jam suteikė sumažintas dydis (išsprendžiantis proverbinį klausimą “kaip tokį apžioti?”). Bet kuriame gerame Vilniaus bare niekas nė antakio nekilsteltų. Visi suvalgytų ir sakytų – geras burgeris. Man gal norėtųsi mažiau pomidoro, nes iš jo būna daug vandeningumo (pomidoras juk yra iš esmės vanduo), tačiau nepamirškim, kad Lietuvos vartotojas labiausiai už viską nemėgsta sausai, ir ką aš tam vartotojui galiu padaryti. Aš juk neperauklėsiu jo.

Avienos burgeris buvo labai švelnus, bet avienos kvapas jautėsi. Man atrodė, kad mėsa tikrai nepriekaištinga, tačiau taip jau su aviena būna: nuo jos specifinio kvapo neįmanoma pabėgti. Gal net nereikia bėgti. Jei nepatinka aviena, nereikia valgyti burgerių su aviena, o jei valgai, tai reikia ja džiaugtis.

Keisčiausias man pasirodė burgeris su kalakutiena. Jis buvo tobulai atkurtas sumuštinio skonis, man pažįstamas iš Anglijos ir Amerikos, kur kalakutienos sumuštiniai yra vieni populiariausių. Burgerio bandelėje? Keistoka, bet tikrai nepasakyčiau, kad neskanu. Tiesą sakant, užsisakyčiau ir vėl, jei turėčiau galimybę.

Veršienos burgeris buvo neregėtai švelnus, moteriškas, jei galima taip pavadinti. Moterys paprastai nelabai mėgsta burgerių, nes sako, kad per daug skonio, per intensyvu, ir todėl prašau ne, sako jos. Tai va, šitas būtų moterims pats tas.

Publikos numylėtinis buvo triušienos burgeris. Brangu? Turėtų būti nepigu, triušiena niekada nebuvo pigus dalykas. BBQ padažas davė skonio intensyvumą. Laimėjo visas apklausas.

Trumpa išvada? Taip, Maxima gali daryti burgerius. Taip, jiems tai gerai sekasi. Nesitikėjau? Kaip čia pasakius. Tikėjausi. Jie moka daug ką padaryti. Kad jie pasirūpins iškepti brioche bandeles, netikėtumas buvo ir man.

Vaizdas iš lauko štai toks

Aš žinau, žinau, koks dar poilsis? Atostogos tik ką, regis, baigėsi (nors, pasižiūrėjus į kalendorių, jau daugiau kaip mėnuo spėjo praeiti). Bet man labai sunku sėdėti namie ir visą laiką nieži keliauti.

Viena iš salių jaučiasi taip, lyg būtų prie jūros

Eidamas Aušros Vartų gatve Vilniuje, nustebau pamatęs nupieštą gaidelį, signalizuojantį, kad čia yra portugalų restoranas. Draugai paprotino: čia jie neseniai atsidarė, anksčiau buvo Atelier Grill, ir aš supratau, kad tą pavadinimą irgi girdžiu pirmą kartą, nors apie save dažnai galvoju, kad Vilniuje žinau visus restoranus (o juo labiau pačiame turistiniame centre). Maža to, mane erzina, kai kas nors paklausia, kur pavalgyti, aš jam pasakau kokio nors restorano pavadinimą, ir tas žmogus žiūri į mane tuščiomis akimis, nes negali prisiminti. Kaip galima nežinoti?

Pro langą matyti Aušros Vartų gatvė

Dar baisiau, žinoma, yra, kai kas nors nežino kokios nors gatvės Vilniaus Senamiestyje. Tiems žmonėms aš visiškai neturiu jokios kantrybės. Važiuokite atgal į savo daugiabučius kaimus.

Matosi virtuvė

Tačiau čia kalba apie Galo do Porto, portugalų restoraną. Aš ne tik nežinojau, kad Vilniuje toks yra. Aš apskritai nežinojau, kad būna portugalų virtuvė. Nors, antra vertus, vienintelį ir paskutinį kartą Portugalijoje buvau prieš dvidešimt metų, tada dar ten buvo ne eurai, o eskudai, ir lietuviams reikėjo vizos, kad galėtų keliauti į Portugaliją. Įsivaizduojate, kokie buvo auksiniai laikai?

Vidinis kiemelis jau sutemus

Tačiau rimtai, ar kur nors pasaulyje matėte portugalų restoraną? Aš niekada gyvenime nemačiau tokio, o pasaulyje buvau gal keturiasdešimtyje šalių. Vienintelis dalykas, kurį žinau, yra Pietų Afrikos savininkų tinklas, kuris parduoda keturių skirtingų aitrumų vištieną „piri piri“ portugališkai.

Gaideliai

Šis restoranas keistai nemažas (Senamiestyje visur tikiesi nedidelių patalpų), su vidiniu kiemeliu ir keliomis salėmis, ir interjeras nustebina pajūrio nuotaika, balintomis sienomis ir visokiais šiltų jūrų daikčiukais ant lentynų ir begaliniais gaideliais (ne veltui pavadinimas Galo do Porto, šalies pavadinimo aidas, reiškia „uosto gaidelį“). Iš aplinkos man pasirodė, kad aš jau atostogose, ir kad tai mano pirmojo atostogų vakaro vakarienė. Gal tai ir paprastai sukuriamas jausmas, bet retai kur Vilniuje tokį sukuria.

Ant sienų keramikos gabalėliai

Tai čia jums ir antraštės paaiškinimas. Ne, manęs neišvarė iš restorano (aš žinau, kad jūs labai to laukėte) ir nepasiūlė: „eik, Užkalni, kur nors pailsėk“. Ne, tiesiog pasijutau išvykęs poilsio.

Prie staliuko kitoje salės pusėje svečiai iš Baltarusijos (aš žinau, jie patys garsiai apie tai kalbėjo) garsiai aptarinėja savo restoranų ir užsienio šalių žinias, sangriją ir panašius turistinius dalykus. Kodėl dažniausiai patyrusius keliautojus vaidina tie, kas aplanko maždaug pusantros šalies ir vieną kartą gyvenime būna nuėję į indų restoraną? Būtent tie paskui penkiasdešimt kartų pasakoja, koks aitrus buvo padažas. Jie turi nedaug patirčių ir įspūdžių, todėl negali sustoti apie juos pasakoję.

Menkės rutuliukai

Išsirenkame tešlos rutuliukus su sūdyta menke (bacalhau), €8. Italijoje sūdyta menkė vadinasi bacalla ir irgi yra vienas mėgstamiausių, ypač Venecijoje. Pajūrio miestų skanėstas. Čia man jis atrodo labai vykęs, su švelnia bulvių koše.

Sparneliai kitokie, negu Salsoje, bet labai faini

Vištienos sparneliai, visai kitokie, nei mūsų mėgstamiausi sostinėje (meksikiečių restorane Salsa), ne tiek gausūs padažo ir gal su rūgštumo nata, tačiau vis tiek absoliučiai puikūs. Aš nežinau, kodėl aš taip mėgstu vištienos sparnelius, bet esu jiems neabejingas.

Žuvienės bliūdas

Žuvienė – nepasakyčiau, kad labai išskirtinė, bet pagaminta skaniai. Vėl pietų kraštų paprasto pajūrių restorano įspūdis.

Dešrelės, dėl kurių galima grįžti į šį restoraną

Raudonos, sodraus skonio čiorizo dešrelės (€9) yra nuostabios – aš ne tik vėl jų užsisakyčiau, aš vėl eičiau dėl jų į restoraną. Ne, palaukite, aš dėl jų vėl eisiu į tą restoraną. Dešrelės, priminsiu aš jums, Lietuvoje yra nepelnytai vulgarizuotas ir labai pigiu laikomas patiekalas. Čia jos yra visas, ištisas, puikus patiekalas. Patikėsite ar ne, čia dešrelės patinka net ir tiems, kas nemėgsta dešrelių.

Jūros gerybių troškinys

Cataplana de Marisco, €16, jūros gėrybių troškinys, patiekiamas variniame troškinimo inde, atrodo sodrus, stiprus ir tai yra dar vienas kurortinis pojūtis.

Kiaušininio kremo desertas

Pasteis de Nata, €4, portugališki pyragaičiai su saldžiu kiaušininiu kremu, saldžiai panašūs į prancūziškas kaneles (canelé). Vienos porcijos visiškai užtenka dviems.

Valgiaraštis

Nežinau, ką pasakyti dar. Valgiaraštyje buvo mėsainiai, kurių šįsyk neužsisakėme (nežinau, kas man darosi, gal senstu), bet man vis tiek labai patiko šis restoranas. Nė vienas patiekalas nebuvo sugadintas, jokių klaidų nepastebėjau, o trys iš patiekalų – menkės rutuliukai, vištienos sparneliai ir dešrelės – buvo puikūs, ir dėl jų aš ten sugrįšiu.

Vyno taurės ir žvakės

Dviese, su buteliu portugališko vyno ir arbatpinigiais, sumokėjome €75 – žinoma, ne pati pigiausia vakarienė, gal ir ne biudžetinis pasirinkimas, bet čia juk pati Senamiesčio širdis ir šiokia tokia prabanga ir egzotika. Keturios žąsys iš penkių.

Ir pasirodo, Portugalija turi savo virtuvę. Dabar būsiu ir aš kažką išmokęs.

Galo do Porto, Aušros Vartų g. 11, Vilnius. Tel. +370 5 261 9261. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, nuo 11:30 iki 22:30, penktadieniais nuo 11:00 iki 01:00, šeštadieniais nuo 12:00 iki 01:00, sekmadieniais nuo vidurnakčio iki 11:00.

Aš sąmoningai nerodau bendro vaizdo, nes čia šiandien apie virtuvę, ne apie kurortą

Tai apžvalga, kuri nepasirodys portale DELFI, nes apie kurortą jau ten rašiau, ir nes masinei publikai bus turbūt vis dėlto perdaug jautru, rašyti apie restoraną su triženkliais skaičiais.

Apie IDW Esperanza Resort, už Trakų, rašyta daugokai. Rašyta buvo ir Laukinėse Žąsyse.

Kas kalbėta? Ko gero, brangiausias ir labiausiai neprieinamas kurortas Lietuvoje, su turbūt brangiausiu Lietuvoje dirbančiu šefu, Mickey Bhoite iš Toskanos, ir su pastatų dizainu, kuris iš pradžių glumina kone kiekvieną. Aš galėčiau rašyti apie patį kurortą, su ežeru, mišku išrūšiuotais spygliais ir kankorėžiais, nerealia sauna (aš sakau, aš žinau – aš nemanau, kad kas nors pasaulyje dar tokią turi), baseinu, krepšiniu, bowlingu ir viskuo viskuo, bet čia šiandien apie maistą.

Šviestuvuose atsispindi geras gyvenimas

Taip, valgiaraštis brangus. Taip, yra patiekalų už €100, ir taip, tai ne kiekvienam, ir net ne daugeliui. Taip, čia įleidžia tik klubo narius, arba užsisakiusius nakvynę, arba atvažiavusius į renginį. Visa tai tiesa.

Bet tiesa yra ir tai, kad to paties kurorto tinklalapyje (nuoroda žemiau) yra pasiūlymas, prieinamas visiems: nakvynė ir turbo vakarienė €250, nakvynė ir super turbo vakarienė (žemiau turinys) €290, plius gėrimai, čia jau kaip jums išeis. Priedo €25, jeigu norite keisti Black Angusą į australietišką Wagyu.

Tai prabangiausias šalies restoranas

Seriously, make no mistake. Trys šimtai eurų už nakvynę su praktiškai visais įmanomais dalykais – sauna, baseinu, miškais ir valtimis, tenisu ir bowlingu, šaškėm ir šachmatais, pusryčiais ir internetais ir dviračiais ir kuo tiktai ne, yra net ne good value for money. Tai yra pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti, jei tik turite tris šimtus eurų. O jei neturite ir nežinote, kad turėsite, ar tikrai norite skaityti portalą apie restoranus? Jūsų vietoje, aš užsisakinėčiau jau dabar arba sėsčiau galvoti, kaip man užsidirbus tris šimtus, kad galėčiau prasinešti tokiu lygiu, kurio Lietuvoje nepadaro niekas daugiau. Net jei ir Kanados kedro rastai yra ne kiekvieno skoniui.

Tai štai meniu.

Šefo komplimentas:
Tsarskaya austrės iš Bretanės regiono, Kruvinoji Meri su austrių nektaru

Austrė didelė kaip arklys

Austrė buvo didelė kaip arklys, ir pagaliau Bloody Mary jos neužmušė, kaip kartais užmuša citrina.

Šaltas užkandis:
Tradicinė silkės filė, virtos Amandine bulvės, marinuoti grybai, svogūnai, morkos, grietinė

Silkutė, beibi

Silkutė čia tik pusė istorijos. Švelni, riebi, bet tik pusė istorijos. Apdegintos (charred) morkytės, o Dieve mano, patiko net nemėgstantiems morkų. Bulvės? Net jei nemėgstate bulvių, šitas galima valgyti, karpant ausimis.

Karštas užkandis:
Raudonosios „Sicilijos“ krevetės, Bergamotės aliejus, Burata sūris, pomidorų duona, krevečių redukcija, avietės

Krevetė. Tas momentas, kai verkėm.

Mes beveik verkėm. Ne tik dėl burratos, kas yra jau savaime, bet dar ir bergamotės gabaliukai pačiopinti ant viršaus. Odieve mano. Nu vienu žodžiu.

Šerbetas? Skanus net ir jis.

Mūsų gamybos braškių šerbetas su sel de Guerande

Šerbetas yra skirti apvalyti burnai prieš pagrindinį patiekalą. Čia jis buvo ne tik valantis, jis buvo nuostabus. Šaltalankiai man priminė vaikystę. Mano tėvas spausdavo iš jų uogų sultis ir darė kažkokį limonadą. Tada nemėgau. Dabar prisiminiau vaikystę.

Pagrindinis patiekalas:
Garuose virtas jūros liežuvis su migdolų plutele, Kamčiatkos krabas, špinatų puta, svogūnų laiškai, apelsinų ir Dižono garstyčių emulsija
ARBA
Amerikietiška Black Angus jautiena arba deimantinio lygmens 9+ Australietiška Wagyu jautiena (priemoka 25 Eur), brokolių tekstūros, Vitelotte bulvės, Peregordine juodieji trumai, jautienos padažas

Jūros liežuvis su Kamčiatkos krabu

Jūrinėje žuvyje buvo Kamčiatkos krabo gabaliukai, tai buvo prabangu ir švelnu, bet tai buvo tik paruošimas tam, kas laukė toliau. Iš mėsiškų. Taip, ten vien lėkštės priedas (€25) yra tiek, kiek kitur žmonės moka už visą kepsnį.

Čia steikas vaizduojamas jau prapjautas

Jautiena buvo sviestinė, tirpstanti burnoje ir visaip kitaip džiuginanti. Tobulas steikas. Norite steiko? Čia bus steikas.

Panna Cotta

Mes jau buvome valgę Blanc Mange, todėl mums buvo Panna Cotta (absoliučiai tobulas derinys rūgštumo su saldumu) ir paprastas, bet labai labai geras, pjaustytas mangas, kurį taip ir suvalgėm.

Mangas

Ką galiu pasakyti? Kosminė kokybė. Kiekvienas patiekalas tikrai be priekaištų, krevetės ir Wagyu mėsa skraidino į kosmosą, o gal net ir kostmosą. Absoliučiai verta tų pinigų. Kitas gastronomijos lygis.

Penkios žąsys iš penkių, oh yeah. be abejo.

IDW Esperanza Resort, Kozelkiškės, Trakų tajonas. Tel. +370 698 78378. Tinklalapis. Facebook profilis.

Restoranai bus atidaryti prasmingu laiku, jei tik atvyksite ten.

Drive In, kaip Amerikoje

Ieškau po trupinėlį Amerikos Lietuvoje, ir dabar vienu trupinėliu daugiau.

Be didelių fanfarų Coffee Inn atidarė bažnytėlę automobilininkams: labai labai toli, Baltupiuose (daugelis jūsų net nežinote, kur yra Baltupiai), yra Drive-Through kavinė, kur viskas pro langelį. Ta prasme, galima sustoti, išlipti ir nueiti į vidų, bet galima ir pro langelį va taip vat, kaip aš pabandžiau.

Net ir tip-boxas lauke prisabačintas. Ir lenta su kainomis lauke. Prisiminimai į galvą: “Jack In The Box”, Kalifornija, small town keliai, Twentynine Palms arba Yucca Valley.

Vaizdas pro langelį į vidų. Be to, kad jis skirtas ir automobilininkams, tolimas Kalvarkių Coffee Innas yra ir vienas erdviausių.

Aptarnaujančioji mergina sakė, kad labai daug sustoja rytais kavos nusipirkti. Manyčiau, tikriausiai tie, kas žino, kad pusvalandį praleis ant Geležinio Vilko. Aš žinau, ką tai reiškia. Kai sportuoju, pradedu 06:30 ryte sporto klube Oze, paskui turiu važiuoti į centrą atgal po aštuntos, ir Jėzau Marija, kas darosi. Kas nors turi ką nors padaryti su ta prakeikta gatve. Kaip Los Angeles.

Kiti atvažiuoja čia kavos, nes aplinkui nėra nė velnio kur nueiti kavos, išskyrus Ozą. Ne kiekvienas nori varyti į Ozą.

Reikėjo drąsos atidaryti Coffee Inn taip toli į daugiabučių Vilnių, kad iš čia praktiškai Vilniaus nebesijaučia.

Dydžiai, jie tokie

Man patinka visas Amerikos, in the middle of nowhere pojūtis. Ar aš čia norėčiau gyventi? Ne. Bet nuvažiavus rasti visišką Vilniaus centro civilizaciją yra puiku.

Pirkau sumuštinį ir Flat White. Viskas buvo kaip Gedimino prospekte.

Coffee Inn Drive In, Kalvarijų g. 206. Tel. +370 699 77541. Tinklalapis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 07:00 iki 22:00, šeštadieniais nuo 08:00 iki 22:00, sekmadieniais nuo 09:00 iki 22:00

Iškaba: kaip parašyta, taip ir yra

Iš tikrųjų nesu tikras, ar sėdėjau ant tos pačios kėdės, kaip Vladimiras Putinas, ar ant tos, kurią kada nors šildė Gerard Depardieu, ar Rusijos užsienio reikalų ministras Segejus Lavrovas, ar princas Čarlzas, ar nuodėmingos Kardashian seserų sėdynės, ar gal net pats Paolo Coelho, kuris banalybėmis užtvindė pasaulį ir kuris yra kaip karo nusikaltėlis: karo nusikaltėliai ant savo juodos sąžinės nešioja tūkstančius nekaltai pražudytų gyvybių, o brazilų autorius kažkada prieš Aukščiausiąjį turės atsakyti už visus tuos plakatėlius su minčių simuliacija. „Žmogų myli, nes jį myli. Meilei nereikia priežasties.“ Gilu, kaip išdžiūvęs šulinys su nustipusiu katinu ant dugno.

Čia tokios vynuogės auga vidaus kiemelyje

Jūs klausiate, apie ką aš čia? Prabangiausias ir visiems aukštiems svečiams rekomenduojamas restoranas Armėnijos sostinėje Jerevane. Vadinasi „Dolmama“, yra centre, sename gyvenamajame name su vidiniu kiemeliu, virš kurio kabo vynuogių kekės, apstatytas saikingai ir santūriai, labai jaukiai. Čia eina tie, kam dienos pietūs yra seniai pamirštas dalykas.

Taip Armėnijoje atrodo ne kiekvienas restoranas

Tokių pačioje Armėnijoje labai maža. Daugiausia tai atvažiuojantys svečiai, ir prie durų apie tai skelbia garbės lenta, ištraukos iš kurios pateiktos pirmojoje šio teksto pastraipoje. Žinoma, dalis portretų iš tos lentos geriau atrodytų spaudos pranešimuose apie tai, kaip netikėtai smigo į žemę lėktuvas ir, deja, krūvelė aukštų pareigūnų prisiplojo. Nevartykit čia man akių ir nesakykit, kad taip negalima rašyti. Pusė pasaulio žmonių lengviau atsipūstų, jei Kremliaus banditų kuri nors kelionė baigtųsi taip, kaip kažkada baigėsi Dariaus ir Girėno skrydis, jei žinote, ką noriu pasakyti.

Garbės lenta ir garsieji lankytojai

Atgal į restoraną. Čia net padavėjai su džinsais ir ne baltais marškiniais, o apsirengę neįpareigojančiai – Armėnijoje tai daug ką pasako. Reiškia, restoranas gali sau tai leisti. Dauguma lankytojų čia nori matyti padavėją apsivilkusį tokiais drabužiais, lyg jis būtų išsiruošęs į laidotuves. Kažkada ir Lietuvoje taip būdavo: prisiminkite kokį nors restoraną „Bočiai“ arba „Senasis rūsys“. Armėnija šiandien gyvena ten, kur Lietuva buvo kokiais 1985 metais, tai galite ir įsivaizduoti, kaip radikalu, jų akimis žiūrint, yra džinsuotas padavėjas.

Kainos tūkstančiais, ir vyno dėmės kūrybiškai išdėliotos

Valgiaraštis byloja apie kaukazietiško maisto mišinį su klasikine europietiška virtuve, ir aš nieko prieš tai neturiu. Savaitė Armėnijoje, kertant ėriena triskart per dieną, gali būti išbandymas, jei nesi kaukazietis. Čia viskas švelniau.

Lęšių sriuba

Lęšių sriuba su trintais riešutais (€7) buvo dieviška. Sriubas jie čia moka gaminti – labai jauku, balansuota, ne per riebu. Šiame dubenėlyje buvo visa Armėnijos idėja apie šiltą, mielą namų maistą.

Suktinukai iš baklažanų su riešutų mase

Suktinukai, kur riešutų masė buvo susukta į baklažaną, pakepintą ant grilio (€7), buvo švelnūs, o riešutų masė jiems suteikė stiprų, išraiškingą skonį, tačiau tai nebuvo tas maistas, kurį sapnuočiau naktimis.

Kaulų čiulpai, varguolių maistas, kuris tapo skanėstu turčiams

Garuose virti kaulų čiulpai (€9,70) su crostini džiūvėsiais ir uogiene buvo ne kiekvienam – bet man visai patiko. Tai toks kiek dekadentiškas maistas, kurį anksčiau valgydavo tie, kas kitokio maisto negalėdavo sau leisti, o dabar renkasi tie, kas mėgaujasi varguolių maistu kaip naująja prabanga.

Putpelė tokia

Panašiai ir su putpele (€17), nuimta nuo kaulo ir sudėta į vynuogių lapus – paukštiena buvo skani ir sultinga, dailiai pateikta, bet kažkodėl nepribloškė. Gal tai nebuvo mano geriausia diena, o gal tiesiog restoranas neišmoko manęs stebinti.

Ožkiena su pelėtrūnais

Ožkienos kepsnys su pelėtrūnais (€17) parodė kalnų šalies populiariausią naminį gyvulį iš geros pusės. Ožkiena švelnesnė už ėrieną, kartu ir šiek tiek blankesnė. Stiprus, net kerpantis liežuvį šviežių pelėtrūnų skonis agresyviai permušė ožio skonį. Įdomu, bet tik tiek.

Pyragas su ledais

Apie desertus nieko negaliu pasakyti, nes jų nemėgstu – turbūt turėčiau pamėgti (toks darbas), bet kol kas dar nepamėgau.

Kava rytietiškai, ne turkiškai

Kava prie deserto yra turkiška, tačiau jos turkiška niekas nevadina – ja vadina kava rytietiškai. Turkijos čia nemėgsta, dėl suprantamų priežasčių.

Vynas iš okupuotų Karabacho teritorijų

Kadangi norėjosi kokio nors uždrausto vaisiaus, tai užsisakėme vyno iš okupuotos Azerbaidžiano teritorijos, kurią kontroliuoja Armėnija – Kalnų Karabacho (€29). Tai labai brangu, Armėnijos mastais, net ir labai brangiame restorane (abejoju, ar gamintojas gavo nors €1 už tą butelį), bet ką darysi, kai gyveni vieną kartą. Vynas buvo maloniai sutaurintas, stiprių taninų, bet širdyje kaimiškas.

50000 dramų sąskaita

Dviese, su arbatpinigiais ir gėrimais, sumokėjome 60 000 dramų (€113), tai yra, du armėniškus mėnesinius atlyginimus, gavome vidutinišką malonumą ir turbūt dar kartą ten pat neitume, nes yra net ir Jerevane įdomesnių vietų. Trys žąsys iš penkių.

Dolmama, Pushkin Street 10, Jerevanas, Armėnija. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo 11:00 iki 23:30.

Restoranas Lijo Gargžduose atrodo visiškai ne kaip provincijos maitinimo įstaiga

Ką žinote apie Gargždus? Aš nelabai daug žinau, nors ir išmanau viską apie beveik visus ir viską. Pavyzdžiui, Gargžduose yra spaustuvė, kuri spausdino mano dviejų paskutinių knygų tiražus. Kalbama, kad virš spaustuvės naktimis būna švytėjimas, nes įranga ir pastatai pasikrauna energija ir bioritmais iš mano tekstų. Tai nepatvirtinta informacija.

Čia sėdi apžvalgininkas

O dar Gargžduose, kurie minimi rašytinėse kronikose jau 5000 metų prieš Kristų, nes ten Lietuvoje paskutiniai išmirė dinozaurai, yra garsus restoranas, pavadinimu Lijo, apie kurį prieš atvykimą buvau girdėjęs daugiau, negu apie Kavarsko koldūnus, Šturmų švyturio žuvis ar Nemenčinės jautienos didkepsnius, pasaulyje pagarsėjusius labiau, nei pasakiška marmurinė Kobės jautiena.

Aš, žinoma, juokauju apie Nemenčinę.

Rekomendavo garsūs žmonės, nes aš su negarsiais nebendrauju

Restoraną Lijo rekomendavo daugelis garsių žmonių (o aš gyvenime dažniausiai kalbuosi su garsiais žmonėmis, nes ką čia su negarsiais kalbėsies, kai pats esi žvaigždė): Andrius Mamontovas, Vytaras Radzevičius, Rimas Šapauskas. Vienokiu ar kitokiu būdu atsiradę Gargžduose (gal netoliese kokį protų mūšį organizavo, gal krikštynose grojo, gal šiaip lankėsi pažintiniais tikslais), jie sakė, tu nuvažiuok į tą Gargždų restoraną, ten yra ir viešbutis, ir viskas ne kaip provincijoje, o kaip Vilniuje.

Apie servetėlių laikiklį tai reikėtų pagalvoti iš naujo

Tai ir nuvažiavau, juo labiau, kad benzinas apmokėtas iš lėšų, kurias Anglija man jau keleri metai skiria kaip pabėgėliui iš jų šalies (šito dar nežinojote, bet man kažkada sutiko primokėti, kad išsikraustyčiau).

Žaluma už langų ir lankytojas

Lijo tikrai neatrodo, kaip provincijos kavinė, kuri gyvena iš gedulingų pietų. Ir iš lauko, ir viduje tai – visiškai miestietiška, moderni vieta, erdvi ir nukabinėta skoningomis nuotraukomis, su knygomis lentynose, kurias, jie patys sako, vis padovanoja Gargždų spaustuvė. Jei nuo stalų nuėmus tuos baisokus laikiklius, pačiupusius trikampiais sulankstytas servetėles, neliktų visiškai nieko taisytino. Na, nebent padavėją galima informuoti, kad bulvių virtinukai, gnocchi, yra tariami ne „gnoči“, bet „njoki“ – bet pagalvokite patys, jei mano vienintelė pretenzija yra vieno patiekalo pavadinimo tarimas ir dar pabumbėjimas dėl servetėlių laikiklių, tai restorane iš tiesų turėtų daug kas būti gerai.

Kainos saikingos – čia ne Vilnius

Valgiaraštis – labai tradicinis. Jokių patiekalų, kurie žadėtų kulinarinę revoliuciją, arba kuriuos prisimintum kelias savaites ir galvotum: „noriu šito vėl, paruoškite automobilį, važiuoju“. Tačiau patiekalai surašyti kompetentingai ir kvalifikuotai.

Sriuba su jūros gėrybėmis

Pradžiai – žuvies ir jūros gėrybių sriuba (€9). Tiršta, kvapni, ir – kaip ir visada tokiose sriubose – sunkiai suvaldoma, nes pabandykite iškrapštyti iš kiauto krevetę, kuri maudosi karštame skystyje. Nelengva. Bet čia visada taip.

Skumbrės straganina

Pirmieji patiekalai. Skumbrės straganina (€6), švelni ir, nors ji niekuo nesiskiria nuo panašaus patiekalo kur nors kitur, kad ir Vilniuje ar Šturmuose, bet tai yra pagyrimas, o ne priekaištas. Tiesą pasakius, devyni dešimtadaliai Vilniaus yra teritorija, kur turbūt anksčiau įves Šveicarijos franką vietoje nacionalinės valiutos ir pastatys žiemos sodus, negu atsiras tokios kokybės maistas, kaip šitame mažame vakarų Lietuvos mieste.

Patalpų dizainas visai kaip Vilniuje

Aš šiandien, pavyzdžiui, buvau Šeškinėje, sutrupėjusiame prekybos centre prie poliklinikos, apžiūrėjau vietos gyventojus, išdėliojusius kažkokias morkas ant laikraščių, patiestų ant šaligatvio, paklausiau besikeikiančių alkoholikų ir šiukšlių konteinerių inspektorių, ir patikėkite, jei man reikėtų pasirinkti, ar gyventi ten, ar visam gyvenimui išvykti į Gargždus, turbūt rinkčiausi Gargždus. Koks čia galbūt. Tikrai rinkčiausi Gargždus.

Gnoči, kai saka

Gnocchi (€4,50) – padažas tirštas ir riebus, ir jo daugoka, bet pat taip dažnai ir Italijoje paruošia. Taip, mes užsisakėme to patiekalo, išsiaiškinę su padavėja, kaip jis tariamas.

Sterkas ir bulvių piure

Pagrindiniai patiekalai buvo sterkas su salierų piure (€4,50) – neperkeptas ir švelnus, su dar švelnesne piure, ir kiaulienos medaljonai (€4,50), kurie nebuvo joks stebuklas, bet suvalgėme, nepalikdami nė kąsnio.

Karvių pliažas, pavadintas Palangos paplūdimio garbei. Ne, žinau kad ne, bet tik taip erzinuosi.

Vaisių kokteilis (€2,10) vadinosi Karvių pliažas, ir aš nežinau, kodėl gėrimą reikia pavadinti Palangos paplūdimio garbei, bet juk širdžiai neįsakysi. Tai savininkų pasirinkimas, bent jau puikiai įsiminiau tą pavadinimą.

Knygų lentynos, tai madinga

Dviese sumokėjome €43,40 ir arbatpinigius. Kukli suma už pietus, beveik dienos pietų kaina. Tačiau čia juk ne Vilnius, kainos mažesnės, klientų mokumas turbūt kiek kuklesnis.

Šis restoranas nebūtų nelankomas ir Vilniuje. Jis būtų vienas geriausių Kaune. Gargždų miestelyje tai – beveik stebuklas: visiškai neprovincialus, sostinės ir miesto atmosfera alsuojantis restoranas, kuris neša XXI amžių ten, kur dar taip neseniai buvo, tiesą pasakius, vien 1970-ieji metai ir prekybcentris.

Kažkada, ir gal jau labai greitai, visa Lietuvos provincija bus tokia, aš tuo tikiu. O šiam Gargždų restoranui – penkios žąsys iš penkių.

Lijo, Kvietinių g. 14, Gargždai. Tel.: +370 46 470 430. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo 08:00 iki 24:00.

Paprastas vaizdas iš paprasto lauko

Vilnius jau yra tokia vieta, kur restoranai pasidaro tuo populiaresni, kuo paprasčiau jie atrodo. Prasta miesto vieta dar labiau padeda. Hipsterizuoti klientai, patenkinti savo pačių radikalumu ir tuo, kokie jie nepriklausomi, džiaugiasi viskuo, kas neprimena korporatyvinės maitinimo kultūros, ir apkabina kiekvienas apsilupusias duris, kreivą užrašą ir nepatogią kėdę su nesuvaidinta meile ir švelnumu.

Atrodo kaip emaliuotas puodelis, bet jis nėra emaliuotas

Negaliu sakyti, kad aš juos smerkiu už tai, nors kai kurias panašias vietas ir apeinu (ypač jei jie, ir jų madingi klientai, labai kaulija ir reikalauja, kad kuo greičiau ateičiau ir aprašyčiau juos – tada mano kantrybė trūksta, ir tos vietos visiems laikams užsidengia mano ignoravimo antklode; prašau, parašykite man dabar, kad niekam nesvarbu, o aš jums parašysiu šypsniuką). Aš suprantu neformalios atmosferos patrauklumą.

Virtuvėje verda gyvenimas

Pitarija (kaip suprantu, vieta, kepanti pitas) „Fire Place“ (maloniai užsienietišku pavadinimu, nors žodis „fireplace“, reiškiantis židinį, geriau būtų parašytas kartu, o ne atskirai) yra baisioje Vilniaus vietoje. Greitai ji nebebus tokia baisi, kai gerieji žmonės nugriaus velniop „Žalgirio“ stadioną, kuris dabar yra gėda prieš žmones ir pavojus valkataujantiems šunims, ant kurių gali kristi plytos arba jie gali pasiklysti dviejų metrų aukščio žolėse. Kai jie sprogdins tuos griuvėsius, aš norėsiu būti ten, prie tvoros, ir gerti šampaną griovimo proga. Pietų ketvirtoji tribūna? Ka-boom, į šipulius!

Valgiaraštis trumpas, net labai

Restoranas yra mažytis (suskaičiavau mažiau nei 20 vietų), ir yra ant Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių kampo (įėjimas iš Rinktinės gatvės). Šeimyniškių gatvė yra viena Vilniaus gatvių, kurių pavadinimą mažai kas moka ištarti: dauguma sako „Šeimynykščių“ arba kaip nors panašiai, nors nei vienas, nei kitas pavadinimas vilniečiams nieko nereiškia. Čia panašiai, kaip Tuskulėnų gatvė. Kas buvo tuskulėnai? Etruskų palikuonys? Pamiršta gentis, kuri medžiojo dinozaurus prie Neries? Kas dabar atsakys?

Krosnis dega iš visų jėgų

Restorane krosnis, kurioje kepa pitas ir picas, ir daug valgančių (kai kurie net turi palaukti eilėje; laukiau ir aš, nes esu žmogus, kaip ir visi, kad ir ką jūs apie mane galvotumėte), keli staliukai ir kėdės prie baro. Aptarnavimas – pabrėžtinai šaltas, ir ne tik man. Čia toks stiliukas. Žmonėms patinka (kai kuriems), kuomet su jais bendrauja taip, kaip tuose Londono kinų restoranuose, kur, kuo patrauklesnė kaina, tuo bjauresnis aptarnavimas. Pačiose pigiausiose vietose kainos yra tokios mažos, kad atrodo, jog juos remia miesto savivaldybė, o padavėjai tokie, kad paspiria koja ne vietoje padėtus klientų krepšius ir trenkia ant stalo lėkštes taip, kad visi sėdintieji pašoka iš išgasčio.

Langai į gatvę ir sena apdaila

Čia nieko panašaus nėra, tik aptarnavimas, sakau, šaltesnis negu daug kur kitur.

Pita su daržovėmis ir humusu

Užsisakome pitą su humusu ir keptomis ant grilio daržovėmis (€4,20). Kaina juokinga, patiekalas sotus, ir aš visokeriopai remiu ir palaikau visas vietas, kurios humusą, šį nuostabų Artimųjų Rytų pramaną, siūlo Lietuvos valgytojams. Jus, lietuviai, reikia pratinti prie žydų ir arabų maisto. Antraip kuo maitinsitės, kai pusę šalies gyventojų sudarys pabėgėliai, užsidarys visos katpėdėlės, bajorų užeigos ir liaudies dvarai, ir valgysime rudos odos spalvos žmonių gardėsius? Jau dabar nulipkite nuo savo cepelinų ir vėdarų.

Shakshuka, ypatingoji kiaušinienė

Užsigerdamas nealkoholiniu alumi, skanauju ir šakšuką (€5), kurią čia vadina vietnamietiška kiaušiniene (atsiprašau?), bet aš nebūčiau dėl to tikras – man kiaušiniai, išleisti į tirštą pomidorų tyrę, yra labiau Maroko arba Tuniso patiekalas. Iš kur, Dieve brangus, Vietname pomidorai (na, nebent prancūzų kolonistai atvežė vieną kitą, kartu su dryžuotais marškiniais ir beretėmis). Skanu. Dar skysti kiaušiniai, vos bepradėję pasigaminti itin karštoje pomidorų tyrėje, man yra svajonė. Aš galėčiau valgyti kiaušinius kiekvieną dieną.

Pica chili con carne

Savadarbė pica „chilli con carne“ (€8) – ant neblogo picos pado privaryta tirštos čili sriubos, dar ir su grietinės priedu – man patinka mažiau.

Alus čia tik nealkoholinis

Pagalvoju, gal ir yra priežastis, kodėl ant picos yra dedami tokie priedai, kurie yra dedami ant picos, o kitokie nededami. Žinote tuos liūdnai pagarsėjusius „picelinus“ – tarkuotų bulvių cepelinų šmotus ant picos pado? Manote, kad jų be reikalo nepardavinėja Vilniuje? Ne be reikalo. Tokio siaubo niekam nereikia pardavinėti. Jo vieta ten pat, kur ir batonezo (batono su majonezu) – kulinarijos šiukšlyne.

Klientai valgo

Dviese sumokėjome €22, kas yra labai santūri kaina už pietus, juo labiau, kad tiek maisto ir nereikėjo (tiesiog norėjome daug ko išbandyti). Manau, tokių vietų Vilniui reikia daug. Labai gerai, kai lietuvius pratina prie užsienietiškų skonių ne tik brangiuose egzotiniuose restoranuose, bet ir vietose, kur kuklus ofiso planktonas ir nebe tokie kuklūs kūrybiniai darbuotojai skubėdami pietauja.

Keturios žąsys iš penkių.

Pitarija „Fire Place“, Šeimyniškių g. 17, Vilnius. Tel. +370 686 11911. Facebook profilis.

Nuo trečiadienio iki šeštadienio, nuo 07:00 iki 19:00.