Quantcast
Channel: Andrius Užkalnis – Laukinės žąsys
Viewing all 153 articles
Browse latest View live

Ida Basar vaiduoklių restorane prie K.Brazauskienės dubenėlių

$
0
0
Paveikslų labai daug

Kai prieš keletą metų ėmiausi vesti TV laidą viename ne pirmo ryškumo kanale (jis paskui nuo mano laidos sėkmingai išpopuliarėjo ir pakeitė šeimininkus, dabar jiems viskas tik geryn), pažįstami stebėjosi. Juos stebino ne tai, kad gavau šį darbą – mano talentas jiems niekada nebuvo paslaptis – o tai, kad tas kanalas dar tebetransliavo 2011 metais. Čia kaip žmogus, kuriam pakračius kojas, visi jo buvę bendramoksliai kelia antakius: “Tik dabar? Maniau, kad jis seniai jau.”

Aristokratų ir kitokių veltėdžių patiekalai

Šis restoranas Vilniuje taip seniai, kad jei jūs jame buvote jo atidarymo metais, jūs jau turbūt pensijoje arba jums nebetoli iki jos. Be to, atidarymo metais ten buvo viskas skirta tik geriausiems žmonėms: už užsienio valiutą. Atlyginimas šalyje: 5 doleriai per mėnesį. Kepsnys – 9 doleriai. Nenuostabu, kad man ten patikdavo. Visada mėgau vietas, kur kiti negali nueiti.

Virdulių kolekcija

O dar jie turėjo valiutinę parduotuvę, kur buvo apelsinų sulčių, vokiško šokolado bei bananų. Bananus, šelmis, pirkdavau (taip, pradėjau anksti uždirbti dolerius gyvenime, nepavydėkit). Tikra istorija. Vaikščiodavau toks bjaurus 20-metis ir juos valgiau gatvėje, po truputį (kad ilgiau užtektų) ir man patiko, kad visi žiūri ir pavydi. Tada Maximų nebuvo ir bananų niekas neturėjo. Tada net ir emigracija buvo laikoma teigiamu dalyku ir prasistūmimu gyvenime. Viskas buvo visiškai kitaip.

Ant indų rašė, kad jie iš restorano, kad visi žinotų, iš kur vogta

Tiesa, ir tada man sakė artimieji, kad aš trenktas, kad taip darau. Bet kas iš to? Kur jie dabar? O aš – patys matote. Norėtumėte ir jūs tokio darbo, vaikščioti po restoranus ir maistą valgyti, ir dar paskui už tai daug pinigų gauti. Dar aš vedu laidas, renginius ir rašau knygas.

Kristinos Brazauskienės dovana

Atsukim juostą 25 metus atgal. Ta parduotuvė su bananais ($1,80 už kilogramą), restoranas ir dar viešbutis vadinosi Ida Basar. Restoranas yra ir dabar, įėjimas iš Subačiaus gatvės, ir visi stebisi, kad jis yra ir veikia.

Įeinam. Šeštadienio vakaras – tuščia, kaip gimnazijos koridoriuose rugpjūčio mėnesį. Stalai padengti, šaukštái padėti, ir paukščiai taikūs. Paukščiai tai čia iš dainos, kur žole užžėlę vaiko žaislai. Tu paklausyk.

Kolekcija yra didelė

Padavėja rusiškai klausia, kokia kalba kalbam. Kaip senais laikais! Man patinka, kai manęs nepažįsta. Nors paskui padavėja sako, kad aš kažkur matytas. Gal turiu restoraną. Ne, sakau, aš restorano neturiu. Daug rašau, sakau. Tai gal iš spaudos aš jums ir matytas. Padavėja čia dirba jau seniai, klausiu, ar prisimenate tuos laikus, kai Ida Basar buvo valiutinis restoranas? Sako, kurgi ne.

Sunešta indų iš visokių restoranų

Vietų daug – gal 80 žmonių susėstų be vargo. Salės, perkrautos paveikslais (dešimtys jų) papuoštos didžiule ir puikia indų kolekcija – senoviniai ir netolimos praeities. Laimingai gaunu sėstis prie lentynos, kur Kristinos Brazauskienės dovanoti puodukai ir lėkštės iš a.a. restorano Šešupė (su stilizuota raide “Š” ant šono; nežinau, ar šiais laikais tai pavadintume gera rinkodara). Yra ir puodelių su Restoranų ir kavinių tresto logotipu: buvo tokie laikai, kai visą maitinimą sostinėje kontroliavo vienas “trestas”. Maždaug kaip Brigada, tik jų veikla buvo apie staltieses ir stiklines. Restoranas Šešupė buvo Gedimino prospekto viduryje.

Restoranų ir kavinių trestas

Geriausi visoje toje ekspozicijoje man atrodo rusiški indai, ant kurių parašyta rusiškai “Restoranas”. Jei vagi indus darbo vietoje, visi žinos, kad vagi – bet nežinos, iš kur tiksliai. Arba gal, kai sėdi kokioje arklidėje su Jūratės kepsniais, tau reikia priminimo, kad esi restorane. Pasiskaitai lėkštę ir žinai.

Pats valgiaraštis, sako padavėja, yra senovinio didikų maisto atspindys; dar iš tų laikų, kai Lietuvoje nebuvo bulvių (velniai žino, galvoju aš, kaip XV amžiuje McDonald’s Lietuvoje galejo veikti be bulvių – su kuo gi kompleksą pateikinėjo?).

Senovinė rūgšti sriuba – citrininiai barščiai

Citrininiai baršiai (€4,50) yra paruošti pagal XVII amžiaus receptą ir yra keistoki (sako, turistai stebisi, kai tikisi ukrainietiškų barščių), tačiau man patiko taip, kad turbūt užsisakyčiau ir vėl, jei čia ateičiau. Ar vėl ateisiu, tai jau kitas klausimas.

Fazanienos paštetas

Fazanienos paštetas (€5,50) su salierų salotomis buvo labai smagus – rupus, geros struktūros, ir obuoliai nekenkė.

Putpelė karališkai

Pagrindiniams patiekalams užsisakėme putpelės karališkai (€19,50) – putpelė buvo kimšta fazaniena, stirniena ir miško žolėmis, su maloniai elastingu artišokų apkepu ir pastarnokų blyneliu (kažkokių juk daržovių reikia, kai nėra bulvių). Tai buvo labai geras senovinės aristokratų virtuvės paveikslas, kaip aš ją įsivaizduoju. Užsienio svečiams čia nebūtų nuobodu: jeigu, žinoma, patalpose nebūtų taip tuščia.

Stirniena

Ten buvo ir stirnienos kepsnys su voveraičių ir žolelių blyneliais ir karštomis salotomis (€18). Prabangu ir šventiška. Man apskritai patinka stirniena, galėtų jos dažniau būti restoranuose. Juo labiau, kad miškai juk turbūt pilni stirnų.

Žagarėliai, kurie yra kaip labai senais laikais

Desertui valgėme žagarėlius. Senovinius, sovietinius žagarėlius – mano draugei patiko, ji labai juos mėgsta, aš pats neturiu su jais geranoriško santykio. Nors prisimenu, kaip sovietinės vaikystės dalį, kaip mokyklinį plokštainį už šešias kapeikas arba riestainius, apibarstytus cukrumi.

Dviese už pietus tuščiame restorane sumokėjome €61,50 ir arbatpinigius. Vidutinės kainos vakarienė, nė vienas patiekalas nebuvo blogas, kai kurie visai įdomūs.

Valgiaraščio fragmentas

Trūkumai: tuščias restoranas – jautiesi kaip gedulingoje vakarienėje savo paties garbei, į kurią niekas neatėjo, nes gyvenime kažką darei neteisingai. Be to, kai restoranas nuolatos neturi lankytojų (net ir šeštadienio vakarą), tai sunku tikėtis, kad jame dirbs šefas, kuris nori kasdien daug dirbti su didele komanda ir tobulėti. Nuolatinis žiemos miegas daug gero nedaro.

Kulinarinės knygos

Privalumas aiškus – ir pats restoranas, ir indų ir visokių senovinių stikliukų ir knygų ekspozicija yra istorijos dalis. Galima tik dėkoti likimui, kad Lietuva yra tokia sėkminga ir laiminga, kad kažkas galėjo ketvirtį amžiaus laikyti veikiantį restoraną beveik be lankytojų, kad mes dabar nuėję galėtume pamatyti šią keistą Vilniaus dalelę, kurią saugo vaiduokliai.

Čekis

Trys žąsys iš penkių.

 

Ida Basar, Subačiaus g. 3, Vilnius. Tel. +370 5 262 8484. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien nuo vidurdienio iki 22:00.


Rishon, košerinio maisto slėptuvė Vilniuje

$
0
0
Vaizdas iš lauko

Žodis „košerinis“ Lietuvoje seniai jau nėra vien apie žydus: žmonės, neturintis nieko bendro su Išrinktąja Tauta, vartoja žodį kaip būdvardžių „teisingas“, „tikras“ ir „firminis“ sinonimą. Pavyzdžiui, košerinis stikliukas telefonui reiškia ne koks nors papigintas, o pats geriausias ir gamintojo patvirtintas.

Gėlės interjere

Košerinis maistas yra maistas, ruošiamas pagal specialias žydų taisykles, kurios (skirtingai nei atrodo daugeliui) yra ne vien apie kiaulieną. Jas išmanyti yra taip pat nelengva, kaip yra nelengva komentuoti mano įrašus socialiniuose tinkluose be baimės būti išbrauktam ir blokuotam: reikalavimų nemažai, ir kai kurie jų aiškiai neapibrėžti, reikia pajusti ne vien Užkalnio Įstatymo raidę, bet ir jo dvasią. Taip ir su košeriniu maistu.

Vitražas palubėje

Žydų restoranams Vilniuje tradiciškai pastaruosius kelis dešimtmečius sekėsi prastai (kaip ir sovietiniais laikais, kai jų nebuvo visai). Ilgai nesilaikydavo, klientų nesurinkdavo, nors ir daug turistų iš Izraelio, JAV ir kitur važiavo į Vilnių ieškoti tėvų, senelių ir protėvių žydiškos praeities.

Valgiaraštis

Tai einam žiūrėti, ar Rishon, Tilto gatvėje Vilniuje, pasiseks geriau. Jis įsikūrė vietoje ankstesnio viešbučio restorano, kuris buvo tiek nežinomas, kad niekada niekas nė karto jo nerekomendavo, neminėjo, neprisiminė – žinomumo prasme ten buvo tiesiog Juodoji Skylė. Įtariu, ši salė apsiribodavo užsieniečių, gyvenančių viešbutyje, maitinimu pusryčiais ir tiek.

Interjeras toks labiau tradicinis

Dabar pabandysime, ar šitie turi potencialą. Pažįstami sionistai iš Izraelio (na, gerai, Vilniaus mero patarėjas Daniel Lupshitz, pozuojantis su ginklu nuotraukose ir erzinantis politiškai korektiškas tetutes) sakė, kad turi. Bet ar aš juo tikėsiu: jis juk kulkas kramto pusryčiams ten savo nelegaliose nausėdijose Palestinos žemėje, iš kur jis atskirs gerą maistą?

Humusas

Pradedam nuo humuso (€4,70), kuris yra (sakau tiems iš jūsų, kas nežino) pagamintas iš avinžirnių – na, labai geras humusas. Gal ne toks super geras, kaip atvežtinis iš Izraelio, kurio galima nusipirkti kur nors mano mėgstamoje beigelių kepykloje Londone, West Hampstead, bet Vilniuje tuo tarpu tikrai geriausias iš mano ragautų.

Žydiška duona, chala

Puiki žydiška chala, arba pynutė – taip, ta sovietinių laikų pynutė, kurią pirkdavom parduotuvėse mano vaikystėje, yra žydiškas kepinys, tik aš vaikystėje to nežinojau. Ji švelni ir, kai labai šviežia, konsistencija šiek tiek primena cukraus vatą.

Antienos sriuba buvo riebi, kaip kokia iš Kaukazo arba Centrinės Azijos

Kalia, antienos sriuba su putpelės kiaušiniais (€4,50), buvo labai autentiška, bet tikrai ne mano skonio patiekalas: man pernelyg riebi, bet aš tiesiog nemėgstu riebių sriubų. Tiems, kam patinka Kaukazo ar Vidurinės Azijos tirštos, riebios, sočios sriubos, turėtų labai patikti.

Silkės užkandis, forshmak

Forshmak, silkės užkanda (€5), priminė, kad daugelis lietuviškų skonių yra iš tiesų žydiškas palikimas. Mes labai susiję su žydais, kurių kažkada Vilniuje buvo žymiai daugiau, nei lietuvių. Silkė yra vienas iš tų patiekalų, kurie mus jungia.

Bulviniai blynai, latkes, su lašiša

Kaip ir bulvių latkes (€6,50), iš esmės tai mūsų lietuviški bulviniai blynai, tik čia patiekiami su lašiša. Visi lietuviai turi savo būdus kepti bulvinius blynus, kurie gal ir skirsis nuo čia šitų, bet nelabai smarkiai.

Pargit, vištiena nuvalyta nuo kaulų

Pargit (€10), vištienos šlaunelių mėsa, nuvalyta nuo kaulo ir pagardinta saldžiu padažu, panašiu į barbekiu padažą, man patiko, ko gero, labiausiai iš pagrindinių patiekalų.

Riestainis su medum

Tradiciniai žydiški desertai, leikach (€1,50), medaus pyragas ir teiglach (€1,50), meduje virtas riestainis, buvo saldūs kaip velniai. Čia tikras Artimųjų Rytų skonis. Jie mėgsta, kad jau būtų taip saldžiai, kad pro ausis saldumas liptų.

Dviese sumokėjome už valgius ir vyną, su arbatpinigiais, €64. Kaip vertinti, galvoju? Tai nebus kulinarinių atradimų kelionė, tikrai ne – tai šeimyninio stiliaus tylus žydiškas restoranas, patiekiantis labai autentišką maistą, šiltas, jaukus ir toks, kuriame gerai jausis lietuvis, kuris nori šiaip jau geros vakarienės ir truputėlio egzotikos (bet ne per daug). Tokių Vilniuje reikėtų daugiau. Keturios žąsys iš penkių.

 

Rishon, Tilto g. 3., Vilnius. Tel. +370 630 03388. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki penktadienio, nuo 07:00 iki 23:00.

Radharane, kur net mėsainiai vegetariški

$
0
0
Kažkada arba čia, arba netoliese, buvo paso nuotraukų gamykla

Niekam nėra paslaptis, kad aš galiu tiksliai (nors ir neobjektyviai) vertinti net ir tą maistą, kurio pats normaliomis aplinkybėmis nesirinkčiau. Prie ko aš lenkiu? Seniai nebuvau vegetarų restorane.

Prieš vegetarus nieko neturiu. Veganai, man regis, pernelyg save kankina ir todėl yra išbalę. Žaliavalgiai apskritai yra nenormalūs. Aš nesakau, kad jie man trukdo. Tik jie bepročiai. Ir bepročius reikia toleruoti.

Kaip koks gražus biuras

Bet vegetarinis maistas yra nepiktybinis dalykas. Žinoma, man sunku suprasti, kodėl reikia valgyti žoles ir lapus, kai galima valgyti kepsnį, tačiau kiekvienam savi įgeidžiai. Pavyzdžiui, yra nenormalūs žmonės, kurie negali nutilti ir vis kartoja, kad hamburgeriai yra blogas maistas. „Bulka ir kotletas, bulka ir kotletas“, kartoja jie, ir giriasi savo valgomais neva sveikais dalykais, nors patys iš veido atrodo kaip papilkėję, suzmekę Helovyno moliūgai su išskabtuotais supuvusiais dantim.

Kainos nedidelės

Apskritai, kodėl žoles valgantys žmonės taip blogai atrodo, jei tas jų maistas toks sveikas, atsakykite kas man nors? Ir dar, jeigu jie nenori prievartos ir žudymo prieš gyvulėlius, kodėl jie tada skatina tokį pyktį ir erzelį žmonių tarpe? Žinoma, aš pats sukeliu daugeliui neigiamas emocijas, tačiau aš bent jau niekada neapsimetu esąs šventasis arba taikdarys. Kur randu ramybę, kurstau nesantaiką. Kur randu vieną nuomonę, randu priežasčių žmonėms nesutarti. Tai nieko blogo, ir viskas teisėta, jeigu tik neužsitempi netikros šypsenos.

Po grindų stiklu žolė. Oi.

Na, bet tiek jau to. Šiandien einu paragauti vegetariško, kuris vadinasi nelietuvišku pavadinimu „Radharanė“ (kas su tais užsienietiškais pavadinimais – kodėl negalima vadinti restorano lietuviškai, sakykim, „Žalmargė“ ar dar kaip nors kitaip?). Aš tą vietą labai gerai žinau. Tame pusrūsyje (jei manęs neapgauna atmintis) mano vaikystėje buvo vieta, kur darydavo viso Vilniaus nuotraukas pasams ir kitiems dokumentams. Įsivaizduojate, koks paprastas ir lėtas buvo mūsų gyvenimas, jeigu vieno pusrūsio užtekdavo visiems vilniečiams aptarnauti?

Jautriai atrodantis valgiaraštis

Savo nuotraukas anuomet visi rasdavo tiesiog padėtas atvirai ant didelės lentos – išsirenki savo atvaizdą ir eini. Galėdavai visus apžiūrėti, kas buvo tą pačią dieną nusifotografavęs su tavim (ir viskas buvo lėčiau – iškart po niekam neatiduodavo jų nuotraukų, galėdavai ateiti tik kitą dieną, arba po dviejų dienų). O dabar ten vegetarų restoranas.

Lankytojai su kompiuteriais švarioje aplinkoje

Interjeras itin švarus ir lakoniškas. Po grindim, po tokiu stiklu, žolės imitacija. Smarku. Ir daugybė klientų sėdi ir dirba kompiuteriais. Irgi gerai: jie yra mūsų turto kūrėjai. Žinote, kas dar man patinka? Atviras belaidis tinklas. Kam reikia rakinti restorano tinklą slaptažodžiais? Ko jūs bijote? Ar prie jūsų durų sėdės nemokamo interneto vagys? Arba gal net vagiai? Žinokit, jei jie norės vogti internetą, tai ir vogs. Tačiau to jūsų interneto niekas nevagia. Lygiai taip pat, kaip niekas iš užsieniečių nenori pirkti Lietuvos žemės. Tai nebūkit kaip kokie daužti referendumininkai, niekada nerakinkite interneto, ir mes nevarginsime jūsų padavėjų klausimais apie slaptažodžius.

Pirmas siurprizas man buvo, kad jie ne tik mėsos ten neduoda, bet ir alkoholis jiems kažkokia, matyt, problema. Giros siūlo. Kam taip komplikuoti gyvenimą? Ar yra kas nors, kam būtų pakenkęs butelis alaus prie maisto? Juk nesiūlau prie vairo gerti. Na, iš tiesų, sakykit man. Arba aš kažko nesuprantu.

Jokio alaus, tik keisti gaivieji gėrimai

Tai užsisakom „Fritz Cola“ – čia tokie labai brangūs gaivieji gėrimai, vis populiarėjantys visokiose madingose vietose, kur ateina tokie žmonės, kuriems paprasta kola yra per paprasta. Man tai paprastoji Coca-Cola yra visai tinkamas dalykas, tikra klasika, sukurta prieš šimtmetį ir ligi šiol nepralenkta. Jei valgysim nenormalius dalykus, tai galime ir nenormalų gėrimą gerti. Jie nėra blogi, tie gėrimai. Man patinka ir kaina: €2,20 už buteliuką pats tas, kad galėčiau į apžvalgą įtraukti. Ir kas nors parašys, būtinai parašys, kad už tiek jo šeima savaitę maitinasi. Taupios to nekentėjų šeimos.

Kofta, vegetariški kukuliai, buvo, kaip čia pasakius, vegetariški

Gerai, dabar prie patiekalų. Kofta (€4,90) yra tokie vegetariški kukuliai, apie kuriuos galiu pasakyti tik tiek, kad ryžiai, kurie buvo prie tų kukulių, buvo tikrai neblogi. Man reikėtų labai, labai ilgai badauti, arba būti labai smarkiai nubaustam už ką nors, kad vėl valgyčiau tų kukulių. Kažkokie sausi ir sprangūs. Jie buvo lyg į rutuliukus susukti Lietuvos Seimo priimami įstatymai.

Veganiškas mėsainis. Negalvojau, kad ateis tokia diena.

Žinote, kad aš dažniausiai valgau mėsainius visur, kur tik galiu gauti mėsainių? Ta prasme, rimtai. Čia mano toks pašaukimas, ar kaip čia pasakyti. Gal misija, ar dar kažką. „Radharanė“ turi keturis mėsainius valgiaraštyje, kurių trys yra veganiški, ir vienas vegetariškas. Man pataria veganišką burgerį su soja (€4), tą ir išsirenku.

Na, nežinau. Jei galėčiau rinktis gerą tikrą mėsainį, tikrai veganiško nesirinkčiau. Bet čia aš dabar esu vegetarų restorane. Aš turiu bandyti gyventi taip, kaip jie. Tai ir pabandžiau. Na, nenoriu būti vegetaru.

Bulviniai blynai buvo skaniausias dalykas programoje

Galiausiai, virtų bulvių blynai su panyru, vegetarų sūriu. Šitie buvo nuostabūs. Suprantate? Aš jų ir vėl galėčiau užsisakyti. Jei šalia nebūtų mėsainių, aš nueičiau ir vėl į tą restoraną dėl tų švelnių, kaip bučinys, blynukų. Štai taip. Net ir vegetariškame restorane man gali suminkštinti mano kietą širdį.

Štai ir čekis

Sumokėjome dviese €19,60 ir arbatpinigius – dar vienas privalumas, kai pavalgai beveik nemokamai. Na, gerai, labai nebrangiai, štai ką norėjau pasakyti.

Jie parodė man, kad ir klasikiniam mėsėdžiui, raudono kraujo vyrui (ta prasme, man) pas vegetarus galima užeiti. Tai geras rezultatas. Keturios žąsys iš penkių.

 

Radharanė, Gedimino pr. 32, Vilnius. Tel. +370 5 212 3186. Tinklalapis. Facebook profilis.

Kasdien, nuo 11:00 iki 21:00.

The Town, nes lietuviai nebe kaimiečiai ir pusryčius valgo ir ne namie

$
0
0
Miesto gerovę galima nustatyti pagal tai, ar žmonės jau valgo pusryčius mieste (ar pjaustosi šlapią dešrą ir deda ją ant batono), o restorano gerumą labai parodo tai, ar jie moka gaminti pusryčius. Dar nesu matęs restorano, kuris ruoštų tikrai gerus pusryčius ir paskui nemokėtų pagaminti geros vakarienės. Šiandien sekmadienis, ir pranešiu jums, kad Vilnius tikrai nebe kaimas, o didmiestis, kokio aš ir norėjau. Anksčiau vietos, kur galima ryte pavalgyti, buvo skaičiuojamos ant vienos rankos pirštų, nes sostinės gyventojai vis dar bandė išlipti iš valstietiško kiauto ir bumbėjo: „namuose pigiau ir skaniau pasidarau, pasikepu kiaušinį ir man gerai“. Valgymas mieste buvo pinigų švaistymo ir poniško gyvenimo sinonimas. Kažkuris Vakarų roko muzikantas sakė, kad kokainas yra Dievo būdas tau pranešti, kad turi per daug pinigų. Lietuvoje tą pačią funkciją viešojoje sąmonėje atliko pusryčių valgymas mieste. Jei valgai pusryčius mieste – esi iš tų žmonių, kurie nepasiilgsta sovietų Lietuvos, nes jiems dabar gyventi geriau, ir viskas eina vis geryn. Aš irgi esu iš tų žmonių, bet jūs jau apie tai žinote, nes esu jus informavęs kiek anksčiau. Žinoma, pusryčių maistas yra labai standartinis – kaip klasikinėje italų virtuvėje, taip ir pusryčių valgiaraštyje variacijų ir vietos fantazijai esama labai nedaug. Juo geriau: didesnis išbandymas [...]

Šviežias maistas ponams iš ponų parduotuvės

$
0
0
Aš visada sakiau, kad Lietuvoje yra gyventi afigiennai. Tiesa, gal ir ne visiškai visiems, tačiau tie, kam kažkas nelabai gerai, gali pasistengti ir gerai pasidarys ir jiems, aš taip sakau. Nekaltinkit manęs, kad aš viskam taikau paprastas formules. Matot, kaip gavosi: man gyvenime viskas sekėsi taip, kad ką tik užsimanydavau, tą ir gaudavau, gal ne viską iškart, bet juk yra nesudėtinga: jei nepatinka tavo butas ar namas, kraustykis į geresnį. Jei tam trūksta pinigų, užsidirbk daugiau. Jei esamas darbas moka per mažai, susirask kitą arba pradėk dirbti pats sau. Suprantate, ką aš sakau? Ir dar, jei tamstų netenkina maistas iš paprastos parduotuvės, kur pažįstami prancūziškų ir itališkų pavadinimų sūriai visi kažkodėl specialiai pamažinto ir papilkinto skonio, ir kažkodėl visi pagaminti Lenkijoje (turbūt, kad pigesni būtų), tai eikite į kitą parduotuvę, kur viskas geriau. Bus truputį brangiau (kartais)? Gal ir taip. Visaip būna. Čia ir pravers jūsų didesnės pajamos iš jūsų naujojo darbo. Juk ne pačiuose piniguose laimė, o kai yra kur juos kūrybingai išleisti, kad gautum kuo daugiau malonumo. Kai man pirmą kartą man užrodė kitur nerandamo maisto parduotuvę Assorti (tai jau buvo prieš kurį laiką), aš nežinojau, ko tikėtis. Žinojau, kad ten važiuoja ne viena ir ne dvi piktos […]

Double Pizza. Gavau maisto į namus. Sunkiai, bet gavau

$
0
0
Lietuvoje daug kas yra gerai, bet pristatymas į namus nėra vienas tų dalykų. Gal todėl, kad neatėjo užsieniečiai pamokyti, kaip tai daroma. Viena priežasčių yra tokia, kad lietuviai nemėgsta adresų ir žemėlapiai juos erzina. Tikriausiai čia sodiečių įpročiai – gatvių nevadinti, o pasakoti apie ieškomą vietą pagal bažnyčią, didelį medį arba tiltelį. Navigacija lietuviams yra velnio pramanas. Kai reikia kur nors važiuoti, lietuviai vengia sakyti adresą; pasakai jiems – surasiu, ir jie suglumsta nustebę. Apie tai, kad gatvių pavadinimų savo mieste jie piktybiškai nesimoko ir neprisimena, jau esu rašęs. Gatvių pavadinimais užsiima istorikai ir architektai; kitiems jie tiek pat svarbūs, kaip pažinties su mergina metu jums svarbus jos asmens kodas. Ši šeštadienio vakaro istorija prasideda nuo nepavykusio bandymo išbandyti vištienos pristatymą į namus. Madinga vieta, rekomenduota visos eilės draugų ir pažįstamų pramogų versle (gera būti žvaigžde, visus pažįstu), maloniai priėmė užsakymą telefonu, tegul ir atsiliepęs gerokai išsidirbinėjo, sakė „nu“, bet viskas atrodė gerai. Sako, po pusantros valandos. Laukite. Po valandos paskambino ir pranešė, kad valgyti nebus. Techniniai nesklandumai, sako. Paskui paaiškėjo, kad nelauktai (žinoma, nelauktai – kelininkus žiema užklumpa netikėtai), tiesiog baigėsi produktai. Sold-out‘as, sako. Lietuviškai kalbant, išparduota. Atvešim rytoj, sako, nemokamai. Sakau, nebereikia. Čia lietuviško verslo pradžia ir pabaiga. […]

Salvete: Valgiau lietuviškus grybus ir verkiau iš laimės

$
0
0
Gedimino prospektą nuo Lukiškių aikštės iki Žvėryno tilto aš laikau kulinarine dykyne. Gal baisūs Seimo pastatai, primenantys Minsko ir negražiausių Briuselio vietų mišinį, atbaido žmones ir restoranų savininkus. Taip, prie M.Mažvydo bibliotekos yra „Stebuklai“, prie Lukiškių aikštės yra „DINE“, bet daugiau ten nieko – kelios tinklinės kavinės, ir tai beveik viskas. Lyg aplinkui nebūtų turtingiausios Vilniaus vietos, kur, atrodytų, turėtų šmirinėti valgytojai su storomis piniginėmis. Prisiminiau, kad dar yra restoranas „Salvete City“, apie kurį nieko ypatingo nežinojau, nors keli išmanantys draugai ten yra buvę. Save jis pristato kaip „šiuolaikinį europietišką restoraną“, ir todėl, tikriausiai, jis niekada nebuvo sąrašo viršuje (turiu sąrašą „kur dar reikia nueiti, kad visi pavydėtų“). Bet kažkaip sėkmingai viskas gavosi, ir vieną tamsų lapkričio sekmadienį ten nuėjom. Restorano interjeras – subtilus ir šiuolaikinis, daug žalumos, bet geriausias dalykas yra dideli langai į Gedimino prospektą. Taip, lauke galėtų būti daugiau žmonių, bet tai ką padarysi, kad jų nėra. Vis tiek gražu. Priėjęs prie staliuko virtuvės vadovas, pasirodo, italas – iš Florencijos. Ir jis ne vienintelis italas virtuvėje: kitas maisto ruošėjas iš Sardinijos. Ir jis šnekasi su klientais. Jau gera pradžia. Palauk, galvoju, žiūrėdamas į valgiaraštį – tai ne „šiuolaikinis europietiškas restoranas“, tai šiuolaikinis itališkas restoranas, kokių Vilniuje labai […]

Rudenio gėrimas ir rudenio nuotaikos

$
0
0
Aš ir vėl rašau „rudenio“, o ne rudens, nes mano mėgstamiausia poetė Salomėja H.H. „Nėris“ rašė „rymo ramunėlė rudenio arimuos“, ir taip pat rašė „žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus“, ir čia niekas nepastebėjo poetės darbo broko. Net trys klaidos dviejose eilutės, kaip jums tatai patinka? Pirmiausia, ką reiškia „žarsto baltą smėlį“? Jūs kada nors matėt Širvintą? Koks ten smėlis – nėra jokių skardžių su smėliu (čia ne Ūla ir ne Merkys), dumblas, žemi krantai, ir šakaliai visokie vandenyje, kad net baidarininkai vos prasibrauna. Užaugus visokiais maurais ta Širvinta ir nieko ji nežarsto. Pagaliau, net ir tos upės, kurios teka smėlėta vaga, nieko nežarsto. Smėlis sau ramiai būna ant dugno. Toliau – prie ko čia gali būti „nurimus“? Kokia dar gali būti siaura upė? Bangom eiti, ar ką? Nebūna taip. Ir nekalbėkit man apie „poetės matymą“ – tai tiesiog mokyklinis žodžių dėliojimas gimnazistės eilėraštukyje, ir tiek. O jūs sakot, lyrika. Na, pagaliau – „rymo ramunėlė rudenio arimuos“. Iš kur tau rudenį ramunė, ir dar arimuose? Poetė pirma sugalvojo rimą, o paskui kažką pritaikė. „Jei paskolino bobutė, atiduosi po truputį.“ Nedaugelis jūsų žino, kad čia iš Salomėjos Nėries eilių, kurias pritaikė reklamai. Kadangi 50 metų praėję, autorinės nebegalioja, viskas tvarkoj. Neskanus jums […]

Kai pinigus ėmėme iš oro

$
0
0
Nors ir dabar sakau, kad pinigus uždirbu pakankamai lengvai (bent jau nė vienas rytas man nėra kančia keltis ir galvoti apie darbą, neturiu neapykantos viršininkams, nes neturiu viršininkų, ir vienas darbas man malonesnis už kitą), bet buvo dar ir lengvesni laikai. Anuomet irgi dariau tai, kas patinka (dirbau radijuje, šiek tiek mokiausi Kauno Universitete, kai neturėjau svarbesnių reikalų, ir vertėjaudavau užsienio žiniasklaidai), bet tada gimstančios nepriklausomybės laikų Lietuvoje dar nebuvo lito, ir buvome įpratę uždirbti užsienietiškais pinigais. Dažniausiai doleriais. Kelionė iš Smiltynės į Nidą taksi – du doleriai, kambarys Nidoje kainavo gal penkis. Tačiau beveik visiems kitiems reikalams reikėdavo išsikeisti. Pinigų atrodė kišenėse nežmoniškai daug. Šimtas dolerių atrodė per akis mėnesiui, o penki šimtai buvo tiek, kad tikrai neįsivaizdavau, kad įmanoma išleisti. Nebuvo labai daug prabangos prekių – ten, kur dabar Rotušės aikštėje parduoda už tūkstančius švarkus ir paltus, prekiaudavo šiltomis bandelėmis, kurias užsigerdavai pienu, taksi buvo vienodai baisūs ir jų negalima buvo išsikviesti mobilia programėle, nes nebuvo mobiliųjų programėlių, ir net nebuvo išmaniųjų telefonų toms programėlėms, nes ne tik išmaniųjų, bet ir jokių mobiliųjų telefonų nebuvo. Tai kur tada leisti pinigus, sakysite jūs, jei negali išleisti aštuonių šimtų eurų naujam telefonui? Tai apie ką aš jums ir kalbu, kad […]

Prie Peterso Tilto: į Rusnę galima važiuoti, bet ne dėl maisto

$
0
0
Iš visų tolimų kelionių restoranų bandymui šį buvo viena maloniausių. Rusnė, sala Nemuno žiotyse, yra vieta, kur (regis) sustojęs laikas. Nuostabiame žemės lopinėlyje visiškai prie Rusijos sienos (taip, čia NATO pasienio miestas – aš visada sakiau, kad pasienio miestai, tokie, kaip Nida arba San Diegas, turi ypatingo žavesio, nes kitokio gyvenimo kvapas ir jausmas yra visiškai netoliese), į jį važiuoja iš Šilutės per tiltą, po kuriuo teka upė Atmata. Gražus senas žodis Lietuvoje yra visiems laikams suniokotas vieno keisto bedarbio asocialo, kuris tuo žodžiu įsikando vadinti jam nepatinkančius žurnalistus ir pramogų pasaulio atstovus. Tiek rėkė: atmata, padugnė, ukš į srutų duobę, nušok nuo tilto – kad upės pavadinimas Atmata vien su juo dabar siejamas. Štai kaip kartais žmonės nuosavomis rankomis (arba, tiksliau, liežuviu) sau paminklą pasistato. Bet čia Atmata yra tik upė, ir daugiau nieko. Tai šiaip jau Nemuno dalis, man taip regisi, bet jeigu specialistai išskyrė kanalus į atskiras upes, tai jiems geriau matyti. Taip, ateis laikas, ir aš rašysiu apie hidrologiją, bet ta diena yra dar ne šiandien. Anksčiau geriausia vieta pavalgyti Rusnėje buvo arba kieno nors pagrabas (ten mišrainės, vyniotinis ir rūkyta višta, o taip pat raudona gaiva stiklinėse su paauksuotu krašteliu), arba Šilutės Statoilas. Bet taip […]

Metų ataskaita: „Buvo nerealu“, sako Užkalnis

$
0
0
Šios publikacijos globėjas yra Armėnijos brendis Ararat, su kuriuo ši publikacija nėra susijusi, galbūt tik šiek tiek. — Žinau, kai ką jau erzina mano nesustabdomas optimizmas, ir kad dažnai sakau, kad buvo nuostabus tas ir anas, bet primeskite, metai tikrai buvo nerealūs. Nenoriu kelti be reikalo pavydo bangų, arba scenų, kaip sako nišinis, bet tvarus internetų trolis Igor Šiškin, tačiau konsiderinkite šį sąrašą: 1) Jau metų pradžioje, knygų mugėje, pristačiau dar vieną naują knygą (atrodo, kad tai buvo nežinia kaip seniai), Antroji Evangeliją pagal Užkalnį. Penktasis mano bestseleris. Aš dar nė vienos knygos nesu išleidęs, kuri nebūtų šalyje perkamiausia. Ką jūs į tai? 2) Baigiau tekstus, ir laukiu pasirodant, naujos knygos, Užkalnio kelionės. Bus knygų mugėje. Jūs ten būsite, aš ten būsiu. Jums džiaugsmas, man pinigai ir laimė nuo susitikimo su mylimais skaitytojais. 3) Praėjo dar vieni pilni metai mano laidos Žinių Radijuje. Kiekvieną pirmadienį, be išimčių, 52 laidos, 52 pašnekovai, visi nuostabesni vienas už kitą. Man patinka, kad šios laidos yra klausomiausios Žinių Radijo laidos. Man taip pat patinka, kad kiekvieną savaitę vis kas nors parašo, kad nebeklausys Žinių Radijo, nes ten tas klounas. 4) DELFI!!! Atrodo, kaip seniai tai buvo, bet pavasarį prisijungiau prie didžiausio ir pagrindinio šalies […]

Bučeris, dantys į kruviną mėsą: „mėsininkas, kaip iš filmo“

$
0
0
Filmuose apie kriminalinio pasaulio ir organizuoto nusikalstamumo gyvenimą dažnai tie žmonės, kurie užsiima neformaliais reikalais ir turi ne visai teisėtus verslus, susitikinėja ir sėda prie stalų ne biuruose. Tai dažnai būna striptizo klubai ar itališko alyvuogių aliejaus importo kontoros. Arba, kaip Sopranuose, mėsininkas Satriale. Ten vyksta svarbūs dalykai – retkarčiais kam nors, nemokančiam skolų, nukapoja pirštą, kartais ką nors nušauna į pakaušį ir susmulkina ant tų pačių nerūdijančio plieno stalų, bet dažniausiai ten tiesiog vyksta susitikimai, pokalbiai ir priimami sprendimai. Man visada patiko tokios vietos, kur galima susitikti reikalų aptarti, nors niekada nesu niekam kapojęs pirštų arba juo labiau nutraukęs gyvenimo siūlo. Aš neturiu jokio darbdavio ir samdytojo, todėl mano biurai ir susitikimo vietos su klientais, partneriais, interesantais ir asmenimis, kurie nori mano patirties, žinių ir įgūdžių, yra dažniausiai rūpestingai atrinkti restoranai – atrinkti pagal tai, kur patogūs stalai, kur mažai spokso, ir kur galima normaliai dirbti. Ir jei suima alkis, kur dar galima ir pavalgyti. Bučeris net nėra, griežtai tariant, restoranas – tai mėsininko parduotuvė su paprastomis ir prabangiomis mėsomis, didele vynų lentyna, kur taip pat yra keli staliukai, ir kur jūsų pasirinktą mėsos gabalą ar gabaliuką iškeps ir pateiks su garnyru. Ir pastatys ant stalo butelį vyno (ne […]

XIX amžius: pamirštamas maistas prie Klaipėdos autobusų stoties

$
0
0
Kaip jums šita antraštė? Man ji yra fantastiška, nes, žinokite, su mano kulinarinės kritikos straipsniais visada taip – jie dviejų sluoksnių. Tekstas yra protingiems žmonėms, kurių yra gal 10 proc. visos populiacijos. Šie asmenys skaito apie maistą, nes vaikšto į restoranus, domisi tuo, ką valgo, ir turi pajamas, kurios leidžia tai daryti reguliariai. Likusiems yra parašoma tokia antraštė, kad jie spaustų ant jos ir neštų klikus ir pinigus, o paskui dar eitų paloti komentaruose, o kiti ateis paloti komentaruose ant tų, kas loja komentaruose, ir visi jie įklimpsta internete, kaip širšės meduje, o jiems prieš akis sukasi reklamos, ir jie paskui pagal jas ima greituosius kreditus, kad galėtų pirkti lėtaeiges sulčiaspaudes (irgi pagal reklamas), nes nori sukūsti, ir tam labai reikia geros sulčiaspaudės už tris šimtus eurų, kuri reguliuotų spaudimo kryptį pagal zodiako ženklą. Teisingai išspaustų sulčių stiklinė, užpilta ant karbonado arba kibino (skrandyje), neutralizuoja šių nesveikų maistų poveikį ir tada jie į storumą neina. Tai patvirtins bet kurie dietologai. Tai tiek apie antraštę, o dabar apie patį restoraną, nes čia restoranų kritikos skiltis, kaip ir kiekvieną sekmadienį, ir aš, jūsų specialistas, kuris jus pavedžioja už rankos ne tik po Vilniaus, bet ir po kitų miestų maitinimo įstaigas, kad žinotumėt, […]

Vathaitau, Tailando restoranas: „hipsteriai čia pasprings nuo aiškinimo“

$
0
0
Žinote, kas yra labiausiai erzinantys žmonės restoranuose? Tai ne tik, ir ne tiek, tos piktos, turtingos mamos, kurios pačios turi keliais J.Oliverio knygas ir šį bei tą moka pagaminti (tiesa, pagaminusios labai zyzia visiems, apsimetėliškai stenėdamos kad „nieko man čia nesigavo“ – tada visi prie stalo turi girti, kad baik tu, oi kaip puikiai gavosi, duok receptuką – ir varto akis, kaip jos pavargo prie puodų). Piktos turtingos mamos būna labai bjaurios ir joms niekas neįtinka. Ir jos mėgsta restorane savo tofu kandusiais veganų snukeliais palinguoti: ne taip, ne taip turi būti. Bet labiausiai erzina ne jos. Žmonės, kuriuos reikėtų gaudyti, kaip benamius šunis, ir išvežti kur nors kitur (visiems laikams) yra tie prakeikti hipsteriai, kuriems ant dilbio vietnamietiškai ištatuiruota „Laimė yra tas jausmas kai žmogus yra laimingas“ (su klaidomis), jie turi barzdas, kaip Rasputino, plikai nusiskutę galvas ir jie visi yra buvę Tailande ir Malaizijoje. Kadangi jie ten buvę (o jie, kaip ir veganai, praneš apie svarbiausią jų gyvenimo faktą per pirmas tris minutes pokalbio), tai jie tikrai žino, kokia turi būti tikra ir teisinga tom yum sriuba, kurią jie vadina „tomjam“, ir skamba beveik kaip „jamam“ – tačiau, ką jūs, prekybos centro išpardavimuose jie niekada nebūna, nes jie […]

Fish Maker‘s, pagaminta žuvis išsinešimui ir valgymui

$
0
0
Dabar tarpušventis, todėl nesiruošiu jūsų dar kartą erzinti, piktieji jūs mano skaitytojai. Aš tikiuosi, kad tie jūsų, kas visus metus teršė mano straipsnius savo komentarais apie tai, kad apžvalgos nupirktos, kad aš pinigų nemoku už maistą ir kad pats neturiu restorano (vienas iš trijų yra tiesa), dabar drybsote, užmigę – panardinę veidą vinegreto bliūde, dar kitaip vadinam baltąja mišrainėje. Tegul jums būna Naujieji metai smagūs, tegu jūs dagiau nesinervinsite, paskaitę, kad kažkas išleido šimtą eurų vakarienei, ir tegu jūs persiauklėsite nuo mano nuolatinių kantrių pamokymų, kuriuos aš nešu žmonėms kantriai, kaip koks šventasis. Pamatysite, praeis pora šimtų metų, ir man bus paminklas Lietuvos sostinėje, kurioje tuomet visi rašys ir kalbės, kaip aš dabar, anglų ir lietuvių kalbų mišiniu, o naujajame mūsų herbe bus mėsainis ir kvietinio alaus butelis. O aš buvau naujoje Vilniaus vietoje, kuri taip nuosekliai renka teigiamus atsiliepimus socialiniuose tinkluose, kad gali pagalvoti, jog kažkas iš dangaus nusileido ir įkūrė restoranėlį, kuris labai patinka visiems. Iš tikrųjų – tai net ne restoranas. Barboros Radvilaitės gatvėje, priešais Šventaragio slėnį (daug kartų esu savo tekstuose jį vadinęs Vienaragio slėniu ir žiūrėjau, kiek žmonių patikės šia nesąmone, ir ką jūs galvojate, lindo aiškinti, sakydavo, pasižiūrėk žemėlapį, durniau tu), įsikurusi parduotuvėlė su […]

12 Istorijų: atleidau jiems viską

$
0
0
Sveiki visi, su atėjusiais naujaisiais metais, ir tegul jie bus bent jau tokie pat puikūs, kaip ir praėję. Anais metais papasakojau jums apie dešimtis restoranų ir tūkstančius išleistų eurų maistui (leidau savo eurus, kad jūs galėtumėt žinoti daugiau, tai padėkokite nors), šiemet bus tikrai ne mažiau. Restorane „12 istorijų“ apsilankiau dar gruodžio mėnesį – turiu tokį sąrašą naujų rekomenduojamų vietų, kur reikia apsilankyti, ir šita vieta priešais Filharmoniją buvo viena jų. Įstiklinta terasa, ar kaip ją pavadinti, liko nuo čia anksčiau buvusio paprasto restorano, apie kurį lyg ir buvau rašęs, bet net pavadinimo nebeprisimenu, kažkas labai paprasto ten buvo. Jei būčiau piktas, sakyčiau, vaizdas į automobilių stovėjimo aikštelę, bet esu mielas, todėl pasakysiu: vaizdas į gražiai apšviestą Filharmoniją. Kai vaizdas už lango yra patrauklus, tinka net ir nelabai išmanus interjeras. Patarimas: sėskitės į tas vietas, kurios yra pakeltos aukščiau. Žymiai smagiau. Įeinant vienas dalykas nupurto: ne, ne pavadinimas, kurio negaliu nei suprasti, nei paaiškinti (bet tebūnie), bet užrašas „Restoranėlis“. Už mažybinių žodžių naudojimą verslui reikia bausti kokiomis nors baisiomis bausmėmis, kad žmonės taip nedarytų. Restoranėlis, viešbutukas, kepyklėlė. Regis, vis dar yra senamiestyje „Senolių kepyklėlė“. Kas tai? Tai vieta, kur kepa senolius? Nedidelis, jaukus ir mielas krematoriumas? Fu, kaip jūs taip […]

Namaste: indų restorane sušilau ir tapau geresnis

$
0
0
Atėjo baisūs šalčiai (na, kur jūs klimato atšilimas, kai jo labiausiai reikia?), ir, kaip anglai sako, net žalvario beždžionėlė galėtų kankolus nušalti. Bet kur jūs Vilniuje matote žalvario beždžionėlę? Aš nemačiau. Apie anglus neatsitiktinai prisiminiau. Kaip jums yra žinoma, Anglijoje gyvenau 16 metų (dirbau ypatingos svarbos darbą, kai misiją atlikau, grįžau pas jus, mano mieli Lietuvos žmonės), o Anglijoje vienas dalykų, su kuriuo susiduria gerai apmokami ir vietos kultūrą pamilę atvykėliai, yra indų restoranai. Tiksliau, daugelis tų restoranų yra įkurti bengalų (žmonių iš Bangladešo), kurių tėvai ar seneliai atvyko po Antrojo pasaulinio karo dirbti į šiaurės ir vidurio Anglijos pramonės įmones, tačiau „Indian Restaurant“ arba tiesiog „Curry House“ (kario restoranas) yra vietiniams kažkodėl geresnis pasirinkimas, nei Bangladešą minėti. Bangladešas, kaip jūs žinote, yra pietryčių Azijos šalis, kur šimtas milijonų žmonių gyvena maždaug Varėnos rajono teritorijoje, ir dar pas juos patvinsta vandenys kiekvienais metais, ir tada kokie penki milijonai nuplaukia į jūrą, kaip kokiame gigantiškame vandens pramogų parke. Vilniuje indų restoranų visada buvo, daugiau ar mažiau sėkmingų, bet šitas atsidarė nebe turistinėje vietoje (tiksliau, turistinėje vietoje, skirtoje ne visiems turistams, nes kai kas į K.Kalinausko gatvę atvyksta žiūrėti Franko Zappos paminklo prie poliklinikos). Pylimo ir K.Kalinausko gatvių kampas yra vieta, pro […]

Verkių malūnas: tik pelnytai užmiršta praeitis

$
0
0
„Snaudžia malūnas prie kelio, saulė seniai vakaruos“ – toks galėtų būti naujosios Lietuvos himno pirmasis posmas. Kad jau prakalbome apie himną, tai sakykit, ar man vienam „Tautiška giesmė“ atrodo jau pakankamai nuvažinėta, būtų laikas, bent jau didesniuose miestuose, kažką jau su tuo himnu pagalvoti. Kaip jums patiktų, jei Eurovizijoje kiekvienais metais tą pačią dainą grotume? Ar yra nors viena save gerbianti šalis, kuri nesugebėtų bent kartą per penkerius metus naujo himno iškosėti? Yra juk gražių melodijų, tinkamų žygiuoti: ir lietuviškai, ir angliškai. Geriau angliškai, žinoma. Taigi apie malūną, gerbiamieji skaitytojai. Prie Vilniaus (na, gerai, šiais laikais jau Vilniuje, šiais laikais jau ir Ukmergė yra praktiškai Vilniaus dalis, taip ta sostinė išsiplėtus) yra Verkiai, kilę nuo žodžio „verkti“ (aš taip maniau vaikystėje), ir ten yra kaimo restoranas, kurio oficialus pavadinimas „Vandens malūnas“, bet jį visi vadina Verkių malūnu, nes vėjo malūno niekur Vilniaus apylinkėse ir nėra, o atominę elektrinę statyti mums uždraudė prietrankos, kurių atsiklausėme. Vandens malūnai patys savaime man yra mieli: ten visada teka vanduo, dažniausiai graži ir rami aplinka, ir jie yra energetinės nepriklausomybės simbolis – kai kuriuose, pavyzdžiui, Užvenčio dvare netoli Kelmės, dar yra ir maža hidroelektrinė padaryta, ir patys šviesa apsirūpina, ir dar tinklui parduoda. Pats mačiau, […]

Stikliai: grįžau ten, nuo kur viskas prasidėjo

$
0
0
„Koks tu restoranų vertintojas, kokius mokslus baigei“, klausia manęs skaitytojai, sakyčiau, penkis kartus per dieną (ir tai tik todėl, kad ne visi sugeba prisiartinti arba parašyti laišką, kurį pats perskaityčiau, o tai būtų penkiasdešimt kartų per dieną). Šiaip jau, sakyčiau, ne jūsų reikalas: net jei ir būčiau baigęs kulinarijos mokslus, jums diplomo nerodyčiau. Aš net ir troleibuse keleivių kontrolei bilieto nerodau, o jie nedrįsta klausti. Ir ne „tu“ reikia kreiptis, o „jūs“. Kepures nusiimkite, kai kalbate su manim. Mano kulinarijos mokslai praėjo dešimtyse pasaulio šalių prie staltiesių ir lėkščių. Kai tiek būtumėt visur pasaulyje valgę, tai ir jūs galėtumėt rašyti. Ir dabar galite, žinoma, rašyti, tik jūsų niekas neskaito, kaip ir tų „kulinarinių tinklaraščių“ su penkiolika skaitytojų. Tačiau klausimas, nuo ko viskas prasidėjo, yra gana įdomus. Taip, tėvai dažnokai (gal dažniau, nei vidutinį vaiką, bet aš niekada nebuvau vidutinis vaikas) vedžiodavosi su savim po restoranus, bet tai buvo sovietiniai restoranai su negudria virtuve – „Bočiai“, „Senasis rūsys“, „Neringa“, „Draugystė“ – kur išmaniausi dalykai buvo Kijevo kotletas arba „bišteksas su krauju“, kas šiais laikais būtų paprastas jautienos kepsnys, steikas, tačiau anais laikais jo nevisiškas užkepimas (tai yra, kepimas ne iki tokio puspadžio, iki kokio buvo pratusios čirškinti šeimininkės) buvo laikomas drąsiu […]

Užkalnio koldūnai, visa tiesa apie juos

$
0
0
Daugelis jūsų, tiksliau šimtai ir tūkstančiai, jau paragavo mano itin skanių ir kokybiškų “Užkalnio Koldūnų”, ir buvo visokių įvertinimų, nuo tų, kur sakė, yra siaubas ir net šuniui vos sušėrė, iki “nieko ypatingo”, bet daugiausia (gal 80 proc.) buvo labai gerų atsiliepimų. Daugelis buvo net nustebę, nes galvojo, kad mano gražų veidą tiesiog priklijavo prie pakelio belekokio produkto ir pirmyn (apie tai vėliau). Kadangi šių skanių ir maistingų (beje, be E priedų – žinau, kad man su jais skaniau, bet aš dirbu dėl rinkos, o ne dėl savo egzotinio skonio) koldūnų parduota daugel dešimčių tonų per kelis šimtus prekybos taškų Lietuvos Respublikoje, tai atėjo daug klausimų ir komentarų iš valgytojų ir skanautojų, į kuriuos ir atsakau. Ar bent pats jų ragavote? Cepeliną jums į akį. Jūs manote, kad šiaip belekas užbrandinta, kaip kokie Uspaskio agurkai arba Putino šnapsas, ir pirmyn. Nieko panašaus. Aš ne reklamuoju koldūnus. Aš kartu su gamintojais Aleksote juos kūriau. Ragavau, siūliau, vėl ragavau. Kelis kartus važinėjau ten. Mes turėjom daugybę receptūrų, kol galiausiai pasirinkome tris: klasikinius (virimui ir kepimui), su itališku rozmarinu ir su kalakutiena ir bruknėm. Aš už kiekvienus iš jų atsakau ir pats juos perku ir valgau. Be to, jei manote, kad belekokią nesąmonę galima mesti į […]
Viewing all 153 articles
Browse latest View live